Nacionalinėje bibliotekoje vyko tarptautinė konferencija „Memory Institutions and the State“

Minėdama savo 105 metų sukaktį, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka lapkričio 7–8 d. rengė tarptautinę konferenciją „Memory Institutions and the State: Connecting History, Understanding the Present, and Building a Future“ („Atminties institucijos ir valstybė: susiejant istoriją, suprantant dabartį ir kuriant ateitį“).

Atminties institucijos, tokios kaip bibliotekos, archyvai, muziejai ir viešosios galerijos, atlieka svarbų vaidmenį dokumentuojant ir saugant kultūros paveldą bei formuojant kolektyvinę atmintį. Renginį organizavęs Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centras siekė nagrinėti dinamišką santykį tarp atminties institucijų, tautos ir valstybės įvairiais pjūviais.

Lapkričio 7 d. konferencijos svečius pasveikino Nacionalinės bibliotekos generalinė direktorė Aušrinė Žilinskienė ir kalbėjo apie motyvus, paskatinusius konferencijos tematiką: „Norėjome sužinoti, kokį vaidmenį šioje dinamikoje atlieka atminties institucijos – nuo nacionalinės bibliotekos, muziejų ir archyvų iki mažų privačių iniciatyvų.“ Karo dokumentavimo svarba šių dienų kontekste, anot direktorės, yra išskirtinė: „Mes visi kartu esame atsakingi už atminties išsaugojimą, todėl turime būti pasiruošę.“ Vaizdo sveikinimą konferencijos dalyviams perdavė kultūros ministras Simonas Kairys, pabrėžęs, kad imperialistinės jėgos, smurtu siekdamos savo tikslų, visuomet vadovaujasi nuostata, kad „niekas neprisimins“. Susirinkusiųjų pasveikinti taip pat atvyko Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjas Saulius Olencevičius, savo kalboje tvirtinęs poreikį nuolat reflektuoti netolimos praeities totalitarinių režimų nusikaltimus ir įšaknyti juos dėl Europos atmintyje laisvės ir demokratijos.

Kviestinis šiųmetės konferencijos svečias – prof. dr. Michaelas Bernhardas (Floridos universitetas, JAV). M. Bernhardas savo mokslinėje veikloje daugiausia dėmesio skiria demokratizacijos ir vystymosi klausimams pasauliniu ir Europos mastu. Pranešime „Valstybės atminties institucijos ir pilietinės visuomenės modusai“ („State Memory Institutions and Modes of Civil Society“) M. Bernhardas nagrinėjo, kaip pilietinė visuomenė skirtingai funkcionuoja įvairiose politinėse santvarkose, išskirdamas keturis jų veikimo būdus, atsižvelgiant į tai, ar santvarka autoritarinė, ar demokratinė. Sukilėlių pilietinė visuomenė meta iššūkį autoritarizmui, kuria viešas ir pogrindines neformalias institucijas (skrajojančius universitetus, leidyklas, biuletenius), o institucionalizuota pilietinė visuomenė veikia demokratinėse sistemose, atstovaudama jų vertybinėms nuostatoms ir atminties pasakojimams, steigdama ir stiprindama muziejų, galerijų, bibliotekų veiklą. Nepilietinė visuomenė, priešingai – remia autoritarizmą įtvirtinti siekiančias jėgas, vykdydami tikslines kampanijas, raginančias įtvirtinti naujus atminties pasakojimus. Galiausiai, „ugniasienės“ pilietinė visuomenė saugo demokratinius valstybės pamatus protestais ir pilietinėmis kampanijomis demokratinio nuosmukio laikotarpiais. Profesorius pranešime šiuos skirtingus veikimo būdus iliustravo pavyzdžiais iš Europos istorijos. M. Bernhardo manymu, „gyvename pavojingu metu, kai politinių pažiūrų poliarizacija didėja ir tampa įprastu reiškiniu [...], toks pasaulis kelia grėsmę valstybinių atminties institucijų darbuotojams, kurie [...] yra suinteresuoti, kad informacija būtų plačiai prieinama visuomenei“. Būtent tokio etnoso – žinių dalijimosi, atminties išsaugojimo – kultūros darbuotojams ir jų atstovaujamoms institucijoms reikalingos pliuralistinės, demokratiškos aplinkos.

Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė dr. Jolanta Budriūnienė skaitė pranešimą apie lituanistiką ir bibliotekos vaidmenį kaupiant Lietuvos istoriją nuo 1919 m. Pranešime pabrėžtas buvusių bibliotekos darbuotojų, vadovų ir kultūros veikėjų, kurie per daugelį metų papildė šią sritį, indėlis, turėjęs milžiniškos įtakos lietuvių tautinės tapatybės išsaugojimui ir formavimui. Ypač sovietinės okupacijos metu biblioteka, anot J. Budriūnienės, veikusi „išgyvenimo“ režimu, tačiau per šimtmetį „lituanistika Nacionalinėje bibliotekoje nuo [dokumentų] kaupimo ir saugojimo peraugo į aktyvius tyrimus ir informacijos sklaidą“. Kauno regioninio valstybės archyvo direktorius Gintaras Dručkus nagrinėjo Lietuvos valstybinių archyvų sistemos formavimąsi nuo 1918 m., pabrėždamas ankstyvosios nepriklausomybės įtaką archyvų raidai. Jis pabrėžė, kad valdžia pripažino, jog archyvai yra būtini valstybės valdymui, tačiau dėl įvairių priežasčių tarpukario laikotarpiu archyvai nesulaukė deramos paramos.

Pirmąją konferencijos dieną taip pat vyko seminaras „Balsai iš fronto linijos: Dokumentacija Ukrainoje“ („Voices from the Frontline: Documentation in Ukraine“), kurį vedė lietuvių spaudos fotografas ir tiriamosios žurnalistikos atstovas Vidmantas Balkūnas ir ukrainiečių rašytoja, vertėja Ksenija Charčenko. Seminaro moderatorė dr. Ilona Strumickienė pažymėjo, kad Rusijos invazija į Ukrainą yra, ko gero, labiausiai dokumentuotas karas žmonijos istorijoje. Nuo 2022 iki 2024 m. Žmogaus mokslų instituto („IWM Vienna“) programos „Dokumentavimas Ukrainoje“ K. Charčenko dirbo projektų vadove. K. Charčenko teigė, kad, dirbdama su vaizdine medžiaga, pristatydama ją filmų festivaliuose, įsitikino, kaip svarbu žmonėms ne tik papasakoti, bet ir parodyti karą. Autorė taip pat samprotavo apie savo ir kitų tautiečių kaip išeivių, o galbūt karo pabėgėlių padėtį, vietą ir ryšį su naikinama tėvyne. „Kaip yra sakęs Tarasas Nazarukas (Taras Nazaruk) [...], „Telegram“ karo archyvo įkūrėjas, karo archyvavimas, dokumentavimas taip pat yra viena iš dalyvavimo kare formų, nes jį dokumentuodamas taip pat išgyveni karą, išgyveni visas šias patirtis“, – kalbėjo K. Charčenko. V. Balkūnas pasakojo, kad šitokiu būdu dalyvaujant kare, jį dokumentuojant, sunku arba neįmanoma likti nešališkam, ir kad nuolatos kyla etinių iššūkių: pavyzdžiui, ar fotografuoti nukentėjusius ukrainiečių karius arba kitą medžiagą, kuri galėtų demoralizuoti. K. Charčenko pabrėžė, kad ypač Rusijos invazijos kontekste karo dokumentacija svarbi, turint omenyje itin nuožmias Kremliaus dezinformacijos kampanijas, kurių tikslas – ieškoti spragų ir versti tarptautinę bendruomenę abejoti faktine medžiaga. Pašnekovai, remdamiesi asmenine patirtimi, pabrėžė ir būtinybę saugoti konfliktines situacijas dokumentuojančių žmonių sveikatą, nes ši patirtis palieka stiprų pėdsaką žurnalistų, savanorių psichikoje.

Dr. Dovilė Budrytė, Džordžijos Gwinnett koledžė profesorė ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TPSMI) projekto EUROPAST narė, pranešime nagrinėjo sudėtingą Lietuvos nacių ir sovietų okupacijų atvaizdavimo klausimą didžiuosiuose Lietuvos muziejuose: Kauno IX forto istorijos muziejuje ir Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje. Anot D. Budrytės, abi atminties institucijos supaprastina okupacijų įvykius, siekdamos išryškinti Lietuvos „didvyrišką“ pasipriešinimo sovietų okupacijai istoriją, paliekant nuošalyje tai, kad pasipriešinime figūravo ir prie Holokausto Lietuvoje prisidėję asmenys. D. Budrytės manymu, abi okupacijos vis dar suprantamos kaip du atskiri (tik iš dalies susiję) įvykiai, ir kad muziejams vis dar sudėtinga derinti tarpusavyje šiuos du istorinius naratyvus.

Lenkijos nacionalinės bibliotekos atstovas dr. Tymoteuszas Barańskis (Tymoteusz Barański) savo pranešime nagrinėjo sudėtingus autorių teisių ir atminties institucijų ryšius, klausdamas, ar autorių teisės trukdo, ar padeda išsaugoti kultūrą? Europos Sąjungos autorinių teisių bazė dažnai prieštarauja bibliotekų, muziejų ir archyvų misijai saugoti paveldą ir rūpintis jo sklaida visuomenėje. T. Barańskis pasakojo, kad šiuo metu stengiamasi šią spragą užpildyti nurodant išimtis atminties institucijos, tačiau suabejojo, ar šie įstatymai iš tiesų sudaro reikiamas sąlygas, reikalingas paveldui išsaugoti.

Lapkričio 8 d. konferencija tęsė savo darbą. Įvyko net šešios pranešėjų diskusijos, kuriose mokslininkai ir tyrėjai iš Belgijos, Didžiosios Britanijos, Estijos, Graikijos, JAV, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Serbijos, Ukrainos ir Vokietijos įvairių akademinių ir atminties institucijų pristatė 16 pranešimų.

Atminties institucijų lauko ekspertai diskutavo šių organizacijų politikai ir praktinei veiklai aktualiomis temomis: Tapatybė ir kultūros paveldas atminties institucijose. Ją moderavo prof. dr. Ruth Leiserovitz (Vokietijos istorijos instituto Varšuvoje direktoriaus pavaduotoja, Berlyno Humbolto universiteto profesorė); Kultūros institucijos kaip atminties ir pilietinės visuomenės raidos variklis. Moderatorė ­ dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Istorikė, Nacionalinio muziejaus – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų (Vilnius) generalinio direktoriaus pavaduotoja kultūrai ir mokslui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja; Posttotalitariniai režimai ir atminties institucijos. Diskusiją vedė Mykolo Romerio universiteto Atminties ir teisingumo tyrimų centro vadovė, NVO „Europos atminties ir sąžinės platforma“ stebėtojų tarybos narė dr. Monika Rogers; Atminties ir institucijų skaitmeninimas. Diskusijos moderatorė – dr. Laura Juchnevič, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos vadovė, Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė; Bendruomenių iniciatyvos ir institucijų bendradarbiavimas. Šią ekspertų diskusiją vedė Lietuvos Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė dr. Jolanta Budriūnienė; Politikos ir atminties institucijos Baltijos šalyse. Moderatorė – Rūta Matimaitytė, Lietuvos istorijos instituto doktorantė.

Diskusijose buvo išklausyti mokslininkų ir ekspertų pranešimai, atviro dialogo būdu aptarti visuomenėje kylantys atminties kultūros ir politikos klausimai, išgrynintos pamatines istorijos politikos gairės, kuriomis būtų galima remtis sprendžiant klausimus, susijusius su istorijos politika ir atmintimi.

Pranešėjų diskusijose dažnai leitmotyvu skambėjo – kiek daug atminties institucijos prisideda prie istorijos, atminties politikos formavimo, visuomenės ir sprendimų priėmėjų švietimo. Ir kaip aktualu yra stiprinti partnerystes su atminties institucijomis, kultūros įstaigomis ir verslo sektoriumi, nuolat jausti valstybės pulsą, sekti visuomenės nuotaikas ir ginčus, susijusius su istorija, skaudžia patirtimi ir atminties išsaugojimu.

Taip pat antrą konferencijos dieną vyko ir kūrybinės dirbtuvės-seminaras „Apie atminties institucijų šortus: komunikacija naujajai kartai“. Seminaro moderatorė Kristina Petrauskė išskyrė socialinių tinklų svarbą organizacijų veikloje. „Socialinė medija – tai puikus, dažnai nemokamas įrankis, leidžiantis įstaigai pasiekti jos tikslus: dalytis aistra menui, istorijai, mokslui. Tai dinamiška ir lengvai pritaikoma platforma, kuri ne tik papildo institucijos siunčiamą žinią, bet ir, pasirinkus tinkamą balsą bei toną, gali tapti stipria muziejaus, bibliotekos ar archyvo reprezentacine erdve bei reklamos kanalu.“  

Konferencijos Mokslo komiteto narė, Lietuvos nacionalinės bibliotekos generalinio direktoriaus pavaduotoja mokslui ir strateginei plėtrai dr. Ingrida Veliutė, apibendrindama intensyvų dviejų dienų darbą, pažymėjo, kad konferencija buvo labai sėkminga, o Nacionalinė biblioteka suteikė neutralią platformą labai atviroms ekspertų diskusijoms skaudžiomis istorijos temomis, apimančiomis tiek Holokaustą, tiek ir šiomis dienomis vykstančius karinius konfliktus. „Profesinės diskusijos su ekspertais iš bibliotekų, muziejų, archyvų, mokslo tyrimų institutų padėjo numalšinti mūsų profesinį troškulį ir atvėrė naujus horizontus bendravimui ateityje“, – sakė I. Veliutė. Ji nuoširdžiai dėkojo visiems pranešėjams ir dalyviams už didžiulio susidomėjimo sulaukusias temas, klausimus ir diskusijas, taip pat speciali padėka buvo išreikšta konferencijos organizacinio ir mokslo komitetų nariams ir visiems, prisidėjusiems prie renginio organizavimo ir sklaidos.

Dalyviai pasisėmę idėjų bei gerųjų patirčių dėkojo konferencijos pranešėjams ir organizatoriams. Dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė dvi konferencijos dienas pavadino „nuostabiomis“ ir pasidžiaugė, kad diskusijos, pranešimai ir prezentacijos apėmė gvildenamų problemų tris esminius aspektus –  teorinį, metodologinį ir praktinį. Dr. Monika Rogers išskyrė konferencijos aktualumą šiandienėje geopolitinėje situacijoje. „Daugelyje Europos valstybių šalys atsisako demokratijos ir suka į autoritarinį valdymą. Tai labai pavojingos tendencijos, todėl akademinei bendruomenei, mokslo, atminties institucijoms būtina garsiai kalbėti apie atminties ir valstybės politikos santykius įvairiuose diskursuose: teisiniame, politiniame, akademiniame ir viešajame.“

Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centro vadovė ir viena pagrindinių konferencijos organizatorių dr. Ilona Strumickienė informavo, kad ši „intelektuali puota“ pasibaigus konferencijai turės tęsinį. Konferencijos dalyvių pranešimai bus publikuoti moksliniame recenzuojamame žurnale „Relevant Tomorrow“ ir jau galima rengti savo pranešimus kitų metų Valstybingumo centro rengiamai konferencijai. „Konceptas kyla iš Čekoslovakijos ir Čekijos prezidento Vacloavo Havelo minčių apie solidarumą mūsų regione. Įvairiais pjūviais diskutuosime apie solidarumą mūsų regione“, – būsimos konferencijos idėją pristatė I. Strumickienė.

Lapkričio 7 d. konferencijos vaizdo įrašą galite peržiūrėti čia.

Lapkričio 8 d. konferencijos vaizdo įrašą galite peržiūrėti čia.

Daugiau informacijos apie įvykusią konferenciją „Memory Institutions and the State: Connecting History, Understanding the Present, and Building a Future“ („Atminties institucijos ir valstybė: susiejant istoriją, suprantant dabartį ir kuriant ateitį“), pranešėjus ir jų pranešimus rasite specialioje konferencijos svetainėje.