2024 m. lapkričio 29 d.

Medardo Čoboto Trečiojo amžiaus universitete pristatyta Oleksandro Tereščenkos knyga „Gyvenimas po 16.30. Po septynerių metų“

„Niekada nenuleisk rankų.“ Tokį autografą ukrainietis Oleksandras Tereščenka savo knygoje „Gyvenimas po 16.30. Po septynerių metų“ įrašo protezuota ranka dalydamas autografus. Knygą išleido Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, kartu su Medardo Čoboto Trečiojo amžiaus universitetu surengęs susitikimą su autoriumi.

Apie karą ir netektis, apie skausmą ir drąsą gyventi, apie požiūrį ir iššūkius, apie rašymą, apie žmones ir meilę ir, žinoma, apie knygą kalbėtasi susitikime su Ukrainos karo veteranu. Oleksandras 2014 metų vasarą, bandydamas sugrąžinti priešininkų granatą jiems patiems, neteko rankų ir akies. Ne liūdnas, o kupinas įkvepiančio optimizmo buvo šis susitikimas paskutinį lapkričio ketvirtadienį ir 1 009-ąją Rusijos karo Ukrainoje dieną. O. Tereščenka, tik rytą autobusu atvažiavęs iš Ukrainos į Vilnių, atskubėjo susitikti su universiteto klausytojais. „Tai vienintelė knyga mano bibliotekoje, kurią parašė ir pasirašė žmogus, neturintis rankų“, – pradėdama renginį, sakė rašytoja Loreta Jastramskienė. Sveikindama autorių, rektorė dr. Zita Žebrauskienė dėkojo, kad jo skleidžiamas optimizmas įkvepia ir senjorus kitaip pažiūrėti į gyvenimą, pamatyti, kaip gerai gyvename, ragino visus saugoti ramybę, papasakoti vaikams ir anūkams, duoti jiems skaityti tą širdimi parašytą knygą.

Artėjančių švenčių nuojautą paskleidė Tarptautinės ukrainiečių mokyklos mokinukų ansamblio „Šaltinėlis“ su mokytoja Oksana Vitkūniene muzikinis sveikinimas.

Jautriai apie pažintį su Oleksandru ir jo šeima kalbėjo Medardo Čoboto Trečiojo amžiaus universiteto ryšių su klausytojais koordinatorė Lolita Auksė Raudienė. Ji priminė iš universiteto klausytojų aukotų pinigų nupirktą droną, karių padėką vaizdo įraše ir lemtį – įrašą atsiuntęs karys po dviejų dienų žuvo. „Skaitykime ir mokykimės optimizmo, patriotiškumo. Šiandien mums ramu, bet kaina to – Ukrainoje“, – sakė L. A. Raudienė.

Literatūros fakulteto dekanas Jonas Kirtiklis prisipažino knygą skaitęs du kartus ir negalėjęs atsitraukti. „Yra ko pasimokyti“, – sakė J. Kirtiklis. Jis perskaitė ir kitų fakulteto klausytojų knygos vertinimus. Politikos, teisės ir ekonomikos fakulteto dekanas Vitalius Skaržinskas, kalbėdamas apie išminties knygas vyresnio žmogaus bibliotekoje, sakė, kad O. Tereščenkos knyga – viena jų. „Kai reikia išminties ir drąsos, kai reikia sau pasakyti „nustok zysti“, šalia Marko Aurelijaus pasidedu ir tą knygą“, – kalbėjo V. Skaržinskas apie ne tik išminties, drąsos, bet ir šilumos kupiną knygą.

Kalbėdamas apie gyvenimą po sužeidimo, Oleksandras minėjo, kad jis – iš tų žmonių, kurie nesusitaikė su savo negalia, bet pabandė kompensuoti. Taip jis nuėjo 285 kilometrus Santjago de Kompostelos keliu, nuo vaikystės bijojęs aukščio iššoko parašiutu, niekada nebuvęs bėgimo entuziastu, bėgo karo veteranų su negalia maratone Vašingtone. Papasakojo apie žmones, padėjusius išleisti knygą, kuri atsirado iš įrašų socialiniame tinkle. Tie saviironijos kupini įrašai ir jam pačiam padėjo ištverti, ir stiprino kitus. Taip ir atsirado įsipareigojimas rašyti.

Negalėdamas būti šalia kovojančių draugų, Oleksandras mato prasmę padėdamas nukentėjusiems nuo karo. „Rinkau paramą frontui, bet pamačiau, kad yra daug bendražygių, kurie netekę rankų, kojų, jiems pagalbos reikia čia ir dabar, todėl ir įkūriau Labdaros ir paramos fondą“, – pasakojo O. Tereščenka. Taip atsirado projektas „Gyvenimas po karo“, kur padedami specialistų netekę regėjimo mokosi prisitaikyti. Dabar yra ir trečias projektas „Aš galiu ir tu gali“. Rengia vaizdo įrašus su konkrečiais patarimais, kaip tvarkytis kasdienybėje, kai neturi rankų ar kojų. Oleksandras dėkojo Lietuvos žmonėms už paramą ir pastebėjo sutapimą, kad autobusas iš Lvivo į Vilnių važiuoja 16 val. 30 min.

Į tai, kad visus Oleksandro išgyvenimus padėjo ištverti ir visada šalia buvo jo žmona Larisa, ir jai tekusius sunkiausius dvasinius išgyvenimus, dėmesį atkreipė rektorė. Apie Ukrainos senjorus jautriomis istorijomis pasidalijo Oleksandras.

L. Jastramskienė susitikimą baigė citata iš O. Tereščenkos knygos: „Turi būti stiprus, kitaip kam tau būti.“

Renginys vyko ukrainiečių ir lietuvių kalba, vertė Vilniaus universiteto studentė Hanna Holub. Knygos greitai ištirpo, o įsigijusieji rikiavosi į eilutę autografo. To įkvepiančio pastiprinimo – „Niekada nenuleisk rankų“.

Lilija Smalakienė

MČTAU komunikacijos specialistė

Vaclavo Svidinsko nuotraukos