2025 m. liepos 18 d.

Poetė Austėja Jakas: „Poezijoje jaučiuosi ganėtinai laukinė ir nepriklausoma“

Austėjos Jakas knyga „Mėlynieji malonumai“ (išleido „Baziliskas“, 2024) skaitytojų buvo išrinkta geriausia praėjusių metų poezijos knyga akcijoje „Metų knygos rinkimai 2024“. Vertindama pripažinimo sulaukusią debiutinę knygą poetė sako, jog poezija ją tiesiog ištiko. Šiame pokalbyje – apie jautrumą kaip kūrybinės tapatybės pagrindą, perfekcionizmą ir kūrinius, kurie ima gyventi savarankišką gyvenimą.

Kas Tau yra poezija? Saviraiškos forma ar būtinybė?

Poezija man yra dalis mano gyvenimo, tad taip, tai yra būtinybė. Man tai vis dar yra stebuklas, kažkokia paslaptis, kaip žmonės pradeda rašyti poeziją. Vieną dieną tai tiesiog nutinka, imi tai daryti. Man irgi taip nutiko. Sakau, jog poezijos žanras pas mane tiesiog atėjo, ir kodėl būtent pas mane, o ne pas kokį nors kaimyną? Kai tai svarstau, nėra jokių atsakymų, tik visa tai gaubia kažkoks paslaptingumas. Dažnai kvestionuoju tam tikrus reiškinius, bet sąmoningai neieškau jiems atsakymo, plūduriuoju mintyse, minčių rūke. Man atrodo, tam tikri dalykai ar įvykiai nutinka, ir viskas. Man, mano kūnui poezija irgi nutiko. Tai nėra tokia būtinybė kaip miegas ar maistas, bet prioritetų sąraše poezija būtų iš karto po jų. Esu sakiusi, kad vieni pagimdo vaiką, o aš pagimdžiau knygą. Panašiai ir yra – ta knyga „išėjo“ iš manęs. Skirtumas toks, kad knygos likimas nuo manęs jau nebepriklauso. Taigi, šiuo klausimu man lengviau, nes knyga iškart ima gyventi savarankišką gyvenimą. Visad sau primenu tą būseną, kai rašosi ir pasirašo eilėraštis. Labai geras jausmas.

„Mėlynieji malonumai“ – Tavo poetinis debiutas. Kokie jausmai lydėjo pristatant knygą skaitytojams?

Jeigu nuoširdžiai, jaučiausi savimi nepasitikinti, savo kūrinį vis kvestionuojanti. Išties, skaitytojų ir kritikų atsiliepimai, recenzijos leido patikėti pačiai, kad kūrinys yra šio to vertas. Keista, nes įprastai, parašiusi eilėraštį, jaučiu, ar jis geras. Šioje knygoje tikrai dauguma eilėraščių man kėlė gerą jausmą, bet sulipdžiusi juos į vieną knygą pradėjau kvestionuoti viską iš esmės. Esu kitados užsiminusi, kad esu perfekcionistė, pedantė tvarkydamasi, bet dabar, manau, turiu pripažinti, jog esu perfekcionistė ir rašydama. Labai prie savęs kimbu, vieną dieną savo kūriniu galiu džiaugtis, kitą – mintyse pasakyti, kad jis yra nieko vertas, ir jį ištrinti arba palaidoti užmirštuose failų archyvuose. Gal tai ir gerai, nes galiausiai išsikristalizuoja kokybiškesni tekstai. Kol kūrinys kur nors pasirodo, jau būnu perėjusi visus etapus: gėrėjimosi tuo tekstu, vėliau galbūt netgi neapykantos, abejojimo, kvestionavimo, galiausiai – susitaikymo. Saugiausiai, užtikrinčiausiai jaučiuosi rašydama poeziją. Ji greitai smogia, o esė ramiai, pamažu atsliūkina, užsikabindama už kokių nors minčių kabliukų ar įvykių.

„Mėlynieji malonumai“ akcijos „Metų knygos rinkimai 2024“ poezijos kategorijoje skaitytojų buvo išrinkta metų knyga. Ką Tau reiškia šis įvertinimas?

Manau, taip, šį tą reiškia. Buvau pamaloninta, buvo džiugu. Galbūt smagiausia matyti, kaip „Mėlynieji malonumai“ keliauja savo kelionę, o aš irgi jau keliauju kitas keliones. Viskas, kas vyksta su knyga, vyksta nepriklausomai nuo mano pačios judėjimo trajektorijos – kūrinys tampa savarankišku kūnu ir savimi pats pasirūpina. Tai ir baugoka, bet ir gražu, įdomu. Pavyzdžiui, Vydūno gimnazijos moksleiviai Klaipėdos bibliotekoje rengė „Metų knygos rinkimų“ prozos kategorijoje nominuotų knygų pasirodymą, savaip interpretavo „Mėlynuosius malonumus“. Kai žiūrėjau nufilmuotą pasirodymą, mane tai pritrenkė – susidūriau su tuo keistu jausmu, jog eilėraštis, kadaise atėjęs pas mane, dabar jau gyvena kitą gyvenimą, yra mintinai sakomas moksleivio. Kadaise tai buvo niekas, minčių šuoras, spontaniškas momentas, kurio metu jis buvo užrašytas.

Kada pajautei esanti poetė? Ar supranti tai kaip esminę savo tapatybės dalį?

Pajaučiau mokykloje, kai dar nerašiau eilėraščių, nors jie galbūt jau mezgėsi mano galvoje. Nuo ankstyvo amžiaus buvau labai jautri, pažeidžiama. Man atrodo, jog jautrumas sau ir pasauliui yra neatsiejama poezijos sudedamoji dalis. Jis ir išgyventos patirtys mane tokią ir suformavo. Anksčiau kiek šalinausi poetės etiketės, bet dabar ją priimu. Gal skamba juokingai ar naiviai, bet jeigu jaučiuosi esanti, nematau prasmės išradinėti kito žodžio ar apibūdinimo. Poezija apima esmę ir dar daugiau, tad nuo to atsispiriant galima sakyti, jog tai esminė mano tapatybės dalis. Taip jau nutiko. Aš noriu esmės ir prasmės, džiaugiuosi, kokiomis priemonėmis, šiuo atveju poezija, galima ją pajausti, išgyventi arba bent maža dalimi atrasti.

Kaip Tu rašai? Turi rašymo ritualų?

Rašau gan stichiškai. Rašau nieko neplanuodama, tiesiog kantriai laukdama teksto. Nerašau, kai neturiu ką rašyti. Turiu vienintelę sąlygą – aplink mane turi būti tyla. Bet, kai ateina eilėraštis, galiu jį užrašyti ir esant pačioms prasčiausioms sąlygoms. Tačiau man vis tiek reikia tylos, kai rašau, negaliu klausytis muzikos, tai blaško mintis. Kažkas iš rašytojų dalinosi, kad tam, jog rašytų savo kūrinį, turi nustoti kuriam laikui skaityti, nes kitaip tekstai tarpusavyje ima maišytis. Man kaip tik skaitant kieno nors kūrinį rašymas dar labiau suaktyvėja. Rašydama esė, turiu būti išsimiegojusi, pailsėjusi, susikaupusi. Pastaruoju metu pastebėjau, jog viskas yra susiję – jeigu išsimiegu, teisingai gyvenu, tai ir tekstai mane dažniau aplanko. Be to, rašydama noriu išlikti sąmoninga. Man rašymas ganėtinai šventas reikalas, tai tarsi vidinis dialogas su savimi, reikalaujantis budrumo, atidumo. Jaučiu, jeigu elgčiausi kitaip, lyg pažeisčiau savo pačios rašymo proceso kodeksą. Anksčiau maniau, jog galiu rašyti bet kaip ir bet kada, dabar pradedu galvoti kiek kitaip – priimu savo kūną kaip būtybę, kurią reikia kiek padisciplinuoti, padresuoti, tada atsiranda ir daugiau erdvės galvoje. Gyvenime yra įvairių aplinkybių, procesų, kurie nuo manęs visiškai nepriklauso, tačiau išgerti vandens ir išeiti pakvėpuoti grynu oru tikrai galiu. Tai toks mažas veiksmas, bet daro įtaką. Ir visiškai sutinku su Virginios Woolf mintimi, jog moteris turi turėti pinigų ir savo kambarį rašymui. Kadaise neturėjau savo darbo stalo, o dabar turiu. Tai tiek.

Ne kartą esi pasakojusi apie savo vaikystę Trakų gatvėje ir A. Mickevičiaus bibliotekos kieme. Kokią įtaką Tau padarė šios gyvenimo aplinkybės? Kaip perskaityti tekstai sugula, o gal įsibrauna į Tavo kūrybą?

Man tai davė begalinį skaitymo džiaugsmą, priartino prie meilės literatūrai ir žodžiui. Jau nuo tų anksčiausių dienų pamilau knygų kvapą, senas, knygų prikimštas lentynas, bibliotekos atmosferą, buvau tiesiog prisirišusi prie knygų. Bet perskaityti tekstai nesibrauna, jeigu koks nors literatūrinis kūrinys man tikrai labai patinka ir prie jo praleidžiu daugiau laiko, gali nutikti taip, jog jis pakoreguos mano pačios kūrinį ar mintis, prieš jį užrašant. Bet manau, jog tai man nutinka rašant esė, poezijoje aš jaučiuosi ganėtinai laukinė ir nepriklausoma.

Kaip ir kada supranti, kad eilėraštis jau baigtas?

Jaučiu, kad jis yra baigtas, jaučiu savaime, labai lengvai, tą tašką ar paskutinę eilutę. Kai rašau eilėraštį, aš nesikamuoju. Parašau ir viskas.

Kokios poetės ir poetai ar rašytojos bei rašytojai yra Tavo sielos autoriai?

Pirmiausia išskirčiau poetę Sylvią Plath. Tai mano mėgstamiausia autorė dar nuo tada, kai mokiausi gimnazijoje. Iki šiol jaučiu jos eilėms didelę trauką, jaučiu, kad jos kūryba neturi jokio galiojimo laiko, ji amžina. Kita mano mėgstama poetė yra Louise Glück. Iš lietuvių autorių (tiek poezijos, tiek prozos) išskirčiau Sigitą Gedą, Alfonsą Andriuškevičių, Kęstutį Navaką. Iš jaunesnės kartos – Ramunę Brundzaitę, Gretą Ambrazaitę. Iš užsienio prozos autorių – Joną Fosse’ą, Tove Ditlevsen, Clarice Lispector, Franzą Kafką ir Olgą Tokarczuk. J. Fosse – už tą sapnišką pasaulio perteikimą, esmės atspindėjimą. S. Plath – už tą kalbos trapybę poezijoje, susišnabždėjimą su mirtimi. A. Andriuškevičių – už poetinės minties tirštį, grakštumą ir šviesą, skvarbų žvilgsnį į save. F. Kafką už perteiktą absurdą ir genialų pasakojimą. G. Ambrazaitę – už melancholišką tamsą, kalbos turtingumą.