2017 m. kovo 1 d.

O koks bus lietuviškas pilietinis kostiumas?

Apie pilietybės raišką ir naudą kasdienybėje (ne tik per šventes ir minėjimus), žmonių gebėjimus organizuotis bendrų interesų labui, galimybes nepasitenkinimo emocijas paversti konkrečiais reikalavimais ar veiksmais Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje diskutavo socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjas, ekonomistas Romas Lazutka ir pilietinės visuomenės tyrinėtoja, politologė Ainė Ramonaitė.

Pašnekovai svarstė, ar kalbant apie Lietuvos politiką, pilietinę ir viešąją erdvę dar turi prasmę termino „pokomunistinė demokratija“ vartojimas. Pasak R. Lazutkos, sunku vienareikšmiškai apibūdinti dabartinį laikotarpį. Beveik trys dešimtmečiai atgavus nepriklausomybę yra netipiški, nelabai buvo iš ko mokytis, nors ilguoju žmonijos istorijos laikotarpiu istorikai turbūt galėtų rasti pavyzdžių. „Dabar pastebime, kad žmonėms organizuotai spręsti problemas sunku. Stinga ekonominio ir socialinio pilietiškumo. Suvokimo, kad valstybė yra piliečiai, stigo per visus nepriklausomybės metus“, – sakė R. Lazutka.

A. Ramonaitė atkreipė dėmesį, kad karta, gimusi arba susiformavusi ne sovietinėje, o laisvoje Lietuvoje, automatiškai pilietiška ir patriotiška netapo. Taip yra dėl to, kad žmonės nesijaučia reikalingi Lietuvai. Jos teigimu, grįžtantys į gimtinę arba neemigruojantys paprastai tarp motyvų gyventi ir dirbti Lietuvoje nurodo galimybes čia daryti tai, ko kitur dėl emigranto statuso negalėtų, kitaip tariant, kuo visavertiškiau save realizuoti.

Diskusijoje paminėtos įvairios pilietinio aktyvumo ar tiesiog savo interesų organizuoto atstovavimo formos, neapsiribojančios naryste politinėse partijose ar kitose hierarchinėse organizacijose, tarp jų – visuomeninės organizacijos, įvairūs judėjimai, kūrybiniai sambūriai. A. Ramonaitė pabrėžė, kad tokių iniciatyvų mūsų šalyje mažai. „Galbūt dėl to, kad Lietuvoje žmonėms trūksta tikėjimo kažkuo idėjišku“, – svarstė pilietinės visuomenės tyrinėtoja. Ji taip pat pridūrė, kad Vakaruose socialiniai judėjimai būna sėkmingi tada, kad aiškiai apsibrėžia savo veiklos sritį ir sutelkia dėmesį vienai idėjai (tipiniai pavyzdžiai yra feministiniai ar žaliųjų judėjimai). R. Lazutka siūlė nepamiršti ir politinių partijų, kaip savo interesų atstovavimo įrankio ir įprasto būdo bendrauti su centrine ar vietos vadžia.

Svarstydamas, koks ryšys tarp pilietinio aktyvumo ir ekonominės laisvės ar uždarbio dydžio, R. Lazutka tvirtino, kad dabar pagal bendrąjį vidaus produktą, tenkantį vienam gyventojui, Lietuva yra pasiekusi tris ketvirtadalius ES vidurkio. Prieš beveik 30 metų tokioje pozicijoje buvo Švedija. Pagal vartojimo lygį Lietuva lenkia visas ES šalis. Daug kam Lietuvoje sunku tuo patikėti. Pasak socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjo, ekonominis augimas nejaučiamas visuomenėje dėl Lietuvai būdingos pajamų nelygybės, tačiau optimizmo suteikia tai, kad pajamų nelygybės tema jau patenka į žiniasklaidą ir kitas viešų diskusijų terpes. Kitas klausimas, ar žiniasklaida yra pajėgi plėtoti kokybišką diskusiją ir palaikyti pajamų nelygybės ar kitų temų tęstinumą viešojoje erdvėje.

Diskusijos įrašą galima peržiūrėti Nacionalinė bibliotekos „YouTube“ kanale.