2017 m. balandžio 5 d.

150-ąsias J. Mačio-Kėkšto gimimo metines minint

Šiemet minime Lietuvos visuomenininko, lietuvybės ir demokratijos puoselėtojo Jono Mačio-Kėkšto 150-ųjų gimimo metų jubiliejų. Jis – spaudos draudimo ir carinės priespaudos metais nelegaliai leidžiamų laikraščių „Aušra“, „Varpas“, „Lietuviškas balsas“, „Vienybė lietuvninkų“, „Saulėteka“ ir kitų leidinių platintojas, redaktorius ir publicistas.

J. Mačys-Kėkštas gimė 1867 m. Marijampolės apskrityje, Ingavangio kaime, neturtingų valstiečių šeimoje. Tėvai ir dėdė kunigas norėjo, kad vaikas, baigęs Marijampolės gimnaziją, stotų į kunigų seminariją. Tačiau jis nusprendė kitaip: anot Juozo Tumo-Vaižganto, „tvirtai apsisprendė būti lietuviu ir tapo patriotu“. Jaunuolis lankė Petro Armino-Trupinėlio vedamas lietuvių kalbos pamokas, gimnazijoje leido lietuviškus laikraštukus, anksti pradėjo eiliuoti. 1883 m. į rankas gavęs ką tik pasirodžiusią „Aušrą“, tapo jos bendradarbiu ir platintoju. Jo vaidmenį laikraštyje taikliai nusakė J. Tumas-Vaižgantas: romantiškoje „Aušroje“ J. Mačys-Kėkštas buvęs, ko gero, vienintelis „pozityvistas“, lyg ir Vinco Kudirkos pirmtakas, jungęs „Aušrą“ su „Varpu“. J. Mačys-Kėkštas domėjosi praktiniais visuomenės gyvenimo klausimais: jis siūlė kelti Lietuvos ekonomiką, moralę ir kultūrą leidžiant švietėjiškas knygeles, suteikiant naudingų žinių „mažesniesiems savo broliams“ (Aušra, 1885, Nr. 9).

1895–1896 m. J. Mačio-Kėkšto bute buvo redaguojamas „Varpas“. „Varpe“, „Lietuviškajame balse“, „Vienybėje lietuvninkų“ jis spausdino savo eilėraščius ir straipsnius, pasirašydavo „Kėkšto“, „Kėkšto šešėlio“ slapyvardžiu. Taip pat padėjo knygnešiams gabenti per sieną uždraustą spaudą, parūpindavo jiems reikalingų dokumentų.

1900 m. iškilus konfliktui tarnyboje ir gresiant areštui už ryšius su knygnešiais, J. Mačys-Kėkštas pasitraukė į Tilžę, iš ten – pas Martyną Jankų į Bitėnus. Čia redagavo laikraštį „Saulėteka“. Ramiai darbuotis nepavyko ir ten – maištinguoju lietuviu susidomėjo Prūsijos politinės policijos sekliai. Tuomet J. Mačys-Kėkštas patraukė savo draugų Juozo Andziulaičio-Kalnėno, Jono Šliūpo, Ksavero Sakalausko-Vanagėlio keliu – visiems laikams pasitraukė iš Lietuvos. Jungtinėse Amerikos Valstijose redagavo išeivijos lietuvių leidžiamą laikraštį „Vienybė lietuvninkų“, skelbė publicistinius straipsnius, rašė eiles, vertė užsienio poetų kūrybą.

1902 m., būdama 35 metų, ši iškili lietuvybę puoselėjusi asmenybė pakirsta džiovos mirė Niujorke. 1938 m. urna su palaikais buvo atvežta į Lietuvą ir saugota Kauno karo muziejaus seife iki pat 1974 m., tada palaidota Prienų kapinėse.

Minint šią sukaktį, kviečiame susipažinti su J. Mačio-Kėkšto kūryba. Tam nebūtina keliauti į bibliotekų fondus – suskaitmenintus dokumentus rasite Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos virtualios elektroninio paveldo sistemos portale epaveldas.lt.