2017 m. balandžio 12 d.

Nacionalinėje bibliotekoje atidaryta A. Gustas paroda „Moterys su burnomis“

Nepatiko, kaip kolegės vaizduoja moteris

Nuo antradienio iki gegužės 19 d. Nacionalinėje bibliotekoje eksponuojami dailininkės Gustas grafikos darbai „Moterys su burnomis“, ekspozicijos dailininkė – Eglė Kuckaitė. Ponios Gustas paveikslai perteikia poetinės ir pieštinės kūrybos temas: meilę, erotiką, moteriškumą, Berlyną.

„Dauguma darbų iš gausios piešinių serijos „Moterys su burnomis“ buvo nupiešti 20 a. 10-ajame deš. ir anksčiau niekur neeksponuoti. Tai minimalistiniai mažesnio ir didesnio formato (50x32 ir 50x65 cm) piešiniai, kuriuose išryškėja paslaptingai sulinkę nuogi moterų kūnai, pateikti gausybe fantazijos kupinų variacijų, tarsi siūbuojantys lenktomis linijomis, kurios tai neryškiai, tai gana aiškiai nubrėžia krūtų ir lyties organų kontūrus bei jų sąlytį arba netikėtai virsta keistomis žuvų ar paukščių figūromis. Dažniausiai tai juodos linijos baltame popieriuje, rečiau – baltos rudame ar spalvotame, tačiau beveik visada akcentą joms suteikia mažučiai šokčiojantys ryškiai raudoni brūkšneliai ar taškai – burnos“, – rašoma parodą organizuojančio Goethe‘s instituto Vilniuje pranešime spaudai.

Impulsą sukurti piešinių ciklą „Moterys su burnomis“, kaip teigia p. Gustas, suteikė ilgalaikis stebėjimas, kaip savo kūryboje moteris vaizduoja jos kolegės. Stebint dailininkes jai krito į akis „dresuota“ burnų ir plaukų vaizdavimo maniera. Ponios Gustas manymu, tai vyraujančių grožio idealų pinklės, kurių ji, kaip moteris menininkė turinti saugotis. Piešinių ciklą „Moterys su burnomis“ reikėtų vertinti kaip – jos pačios žodžiais tariant – „kaprizingą“ stereotipinio moteriškumo vaizdavimo kritiką. Šio ciklo piešiniuose burnos ir plaukai nuolat juda, tarytum kalba, išvaduoti iš visuotinių grožio idealų pančių.

Kitoks laikas

Šią p. Gustas laisvę ir piešimo manierą atitinka ir jos poetinė kalba. Eilėraščiai, kurie pristatomi kartu su piešiniais „Moterys su burnomis“, dažniausiai yra trumpi ir tikslūs, jie neturi nei pradžios, nei pabaigos, todėl ir be skyrybos ženklo taško. Eilėraščius iš vokiečių į lietuvių kalbą išvertė Giedrė Bartelt.

Antradienį Nacionalinėje bibliotekoje per parodos atidarymą garbaus amžiaus menininkė savo paveikslų fone skaitė eiles iš naujausio savo poezijos rinkinio apie laiką moters akimis „Zeit zeitigt“. Moters vaidmuo menininkei labai svarbus. „Laikas teka iš vyriškos perspektyvos, moteris tame negali jaustis gerai“, - pokalbio su VŽ metu sakė dešimtis poezijos knygų parašiusi p. Gustas.

Tačiau tuo pačiu ji sako, kad nėra feministė, labai myli vyrus ir jokiu būdu nenori karo tarp vyrų ir moterų. Tiesiog moteriškasis ir vyriškasis pradas turi turėti galimybes savaip atsiskleisti.

Valdė vyrus

Pati p. Gustas tarp vyrų jaučiasi labai gerai ir jie jai paklūsta. Ponia Gustas 1972 m. Vakarų Berlyne įsteigė menininkų grupę „Berlyno dailininkai-poetai“ (Berliner Malerpoeten). Šiai legendinei grupei priklausė 14 tapančių rašytojų ir rašančių tapytojų, tarp jų ir garsusis Guenteris Grassas, Robertas Wolfgangas Schnellis, Günteris Bruno Fuchsas. Ponia Gustas buvo ne tik grupės „motina“, bet ir jos vadovė, kuratorė ir vadybininkė.

Remiama Goethe‘s instituto ji organizuodavo dailininkų-poetų parodas Pietų Amerikoje (Karakase, Medeljine, Buenos Airėse) bei Pietvakarių Europoje (Briuselyje, Romoje, Nansi, Strasbūre, Bordo ir pan.) Be to, ji yra išleidusi keletą Berlyno dailininkų-poetų antologijų.

Aldonos Gustas kūryba ir asmenybė sulaukia vis didesnio dėmesio ir pripažinimo tiek Vokietijoje, tiek už jos ribų. Ponia Gustas yra gavusi šiuos apdovanojimus: Rahelės Varnhagen von Ense medalį (1997 m.); Vokietijos kryžius už nuopelnus (1999 m.); ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį (2006 m.).

Širdis plaka lietuviškai, protas dirba vokiškai

„Moterys su burnomis“ prieš atvykdamos į Vilnių buvo eksponuojamos Kaune, Klaipėdoje ir menininkės gimtuose kraštuose – Šilutėje.

Aldona Gustas gimė 1932 m. Šilutės rajone, Kreceviškiuose, lietuvio ir vokietės šeimoje. Šilutės apylinkėse ir Klaipėdoje prabėgo jos vaikystė. Per Antrąjį pasaulinį karą, baigiantis vokiečių okupacijai ir artėjant sovietams, jos šeima pasinaudojo motinos kilme ir suskubo išvykti į Vokietiją.

Po karo paauglė Gustas su mama persikėlė gyventi į Vakarų Berlyną ir šiam miestui yra ištikima iki šiol. Ištikima ji liko ir Lietuvai, lietuviškoms šaknims.

„Visada jaučiausi lietuvė. Visada, kur tik galėdavau, primindavau apie Lietuvą, kai ji buvo įkalinta už Geležinės uždangos. Širdis mano plaka lietuviškai, bet kalbą perėmiau vokiečių ir protas ėmė dirbti vokiškai“, - interviu sakė ji. Poetės teigimu, vokiečių kalba jai vis dar turi kažkokio „užsienietiško žavesio“, ji jaučiasi lyg būtų prašalaitė, kurios šaknys – lietuviškos, net jei ji ir nemoka rašyti šia kalba.

Iki devynerių metų Aldona Gustas dar kalbėjo lietuviškai, tačiau vėliau nebebuvo su kuo kalbėti lietuvių kalba, tad ją užmiršo, atmintyje liko tik paskiri lietuviški žodžiai ir eilėraštis iš vaikystės, kurį gali pasakyti turbūt ir prikelta iš miegų:

„Aš esu maža mergytė
Kaip graži rūtytė
Šen suku, ten suku
Ir daugiau nieko negaliu“

Straipsnio autorė – Vytenė Stašaitytė, šaltinis – naujienų portalas www.vz.lt.