2017 m. liepos 5 d.

90-osios poetės Liūnės Sutemos gimimo metinės – proga susipažinti su žymios išeivės kūryba

„Liūnė Sutema – viena ryškiausių vadinamųjų „bežemių kartos“ neornamentuotos generacijos poetė, – taip savitą poetę apibūdino literatūros tyrinėtoja, Vilniaus universiteto dėstytoja Viktorija  Daujotytė. – Tai prarastos žemės, prarasto pasaulio reiškėja. Savosios žemės praradimą, savosios kultūros nutolimą ji bandė įveikti suformuluodama tezę „nebėra nieko svetimo“. Manau, kad ši jos formuluotė dabartiniame pasaulyje apskritai įgyja naują reikšmę. Tokie unikalūs poezijos reiškiniai, tokie poetai yra sunkiai perimami... Jie – tarsi atskiri žemynai. Liūnės Sutemos unikalumas ir yra tas atskiras jos poezijos žemynas.“

Pažintis su asmenybe

Poetė (tikrasis vardas Zinaida Nagytė-Katiliškienė) gimė Mažeikiuose 1927 m. liepos 5 d. Per karą tėvams pasitraukus iš Lietuvos, gimnaziją baigė Vokietijoje. Insbruko ir Freiburgo universitetuose ji pasinėrė į meno istorijos, vokiečių literatūros ir filosofijos studijas. 1949 m. įsikūrė Lemonte (Jungtinėse Amerikos Valstijose). Paskatinta brolio poeto Hennriko Nagio pradėjo rašyti. Poeziją kūrė pasirinkusi Liūnės Sutemos slapyvardį, kurio sąskambį literatūrologai įvardija kaip taikliai atitinkantį jos vidinę erdvę.

Liūnės Sutemos gyvenimas kupinas skaudžių išgyvenimų, netekčių – po sunkios ligos mirė vyras rašytojas Marius Katiliškis, jauni mirė ir sūnus bei duktė. Kūrėjos teigimu, poezijos rašymas jai tapo išsigelbėjimu sunkiais gyvenimo momentais, savotiška terapija. Nepaisydama jaunystėje į užjūrius nubloškusių aplinkybių, poetė taip ir nepriėmė JAV pilietybės. Vienintelis jos turėtas pasas buvo lietuviškas – Nepriklausomos Lietuvos pasas, kurį gavo 1947 m. Vokietijoje. Dabar šis pasas yra Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Neturėdama galiojančio paso, Liūnė Sutema negalėjo išvykti iš JAV ir nuo to laiko, kai pasitraukė į Vakarus, niekada nebuvo atvažiavusi į Lietuvą. Ji sakė išsinešusi tokią Lietuvą, kokia buvo širdyje ir kokia yra, o į Buknaičius (gimtinę) grįžtanti mintimis, svajonėmis.

Kūryba

Poetė išleido kūrybos rinkinius „Tebūnie tarytum pasakoj“ (1955 m.), „Nebėra nieko svetimo“ (1962 m.), „Bevardė šalis“ (1966 m.), „Badmetis“ (1972 m.) ir „Graffitti“ (1993 m.). Anot kritikų, poetės kūryboje istorinė savimonė atsiskleidė per gimtosios žemės ir asmeninio likimo ryšį. 1981 m. pasirodžiusiame rinkinyje „Vendeta“ svarbiausia tapo mirties ir gyvenimo prasmės problema, kuri svarstoma kaltės ir atleidimo kontekste. 2006 m. Liūnė Sutema  išleido poezijos rinkinį „Tebūnie“. Poetės kūryboje vyrauja asmeninių išgyvenimų, žmogaus būties tragizmo, tėvynės ilgesio motyvai. Sentimentali kelionė į tėviškę įmanoma tik poetinėje vaizduotėje – tai paliudyta visų laikotarpių eilėraščius sutelkusioje rinktinėje „Sugrįžau“ (2009 m.). Poetei artimas netobulas, negražus, dygus ir dūžtantis, veidrodžio šukėje pasikartojantis pasaulis, „niekieno žemė“, kurią naiviai tikimasi apgyvendinti, prisijaukinti. Asmeninė teritorija nesutampa su konkrečiu amerikietišku gamtovaizdžiu, kuris atrodo groteskiškas ir banalus. Liūnė Sutema 2007 m. apdovanota Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija. Deja, Lietuvoje išleista tik viena jos poezijos rinktinė – likusios pasirodė JAV.

Lietuvoje Liūnės Sutemos kūrybos rinktinių rasti sunku, tad siūlome puikią progą virtualiai pasklaidyti suskaitmenintą jos kūrybą portale epaveldas.lt.