Kaip mus rasti Telefonas Klaustukas Sitemap
2017 m. rugpjūčio 14 d.

Suprasti praeitį – žinomų žmonių nuomonės apie giminės istorijos svarbą. II dalis

Dvi dienas IFLA lydinčiosios konferencijos metu Nacionalinėje bibliotekoje bus diskutuojama, kaip išsaugoti tapatumą genealogijoje, regioninėje atmintyje, kaip skatinti ir palaikyti supratimą tarp skirtingų regionų, kaip tai integruoti į švietimo ir kultūros įstaigų darbą, bus įvertintos bibliotekų ir kitų atminties institucijų galimybės dalyvauti šiame reikšmingame procese. Ta proga, kreipėmės į žinomus Lietuvos visuomenės, mokslo atstovus, prašydami pasidalinti mintimis apie istorinių šaknų žinojimo reikšmę.

Monika Garbačiauskaitė-Budrienė © Šarūno Mažeikos nuotr.

Monika Garbačiauskaitė-Budrienė – žurnalistė, portalo www.delfi.lt vyriausioji redaktorė – kaip ir dauguma iš mūsų norėtų daugiau žinoti apie savo giminės istoriją. „Su savo genealoginiu medžiu susipažinusi tik labai kukliai, iš močiučių pasakojimų, neskyriau tam specialaus dėmesio ir neieškojau archyvuose, tačiau mielai sužinočiau daugiau“, – tikina garsi moteris, kurios giminėje susimaišęs lenkų, prancūzų ir vokiečių kraujas. „Ciceronas yra pasakęs, kad jei neišmanysi istorijos, taip ir liksi kūdikis. Šie žodžiai taikytini ne tik istorijos plačiąja prasme žinioms, bet ir asmeninei istorijai. Nes istorija paaiškina dabartį, liudija, kodėl mes esame būtent tokie, kokie esame. Istorija moko – iš protėvių klaidų galima pasimokyti, jų žygdarbiai ar tiesiog žmogiški poelgiai įkvepia. Apie savo protėvius mes kai kada linkę galvoti kaip apie atsilikusią, dažnai varganą senovę, tačiau bendražmogiški dalykai – ydos ir dorybės, kilnūs poelgiai – išlieka universalūs, jie nepavaldūs laikui. Iš savo tėvų ir senelių mes perimame tam tikrus kodus, elgsenos pavyzdžius, vėliau juos perduodame savo vaikams. Svarbu, kad perduotumėme gerą kodą, apsaugantį nuo didelių nuopuolių, fatališkų klaidų“, – gražų linkėjimą išsakė M. Garbačiauskaitė-Budrienė.

Virgis Valentinavičius 1Dr. Virgis Valentinavičius – Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto dekanas, mokslų daktaras, filosofas, žurnalistas – pripažįsta, kad su savo giminės istorija susipažinęs bendrais bruožais ir neabejoja, kad geriau pažindamas savo šaknis geriau pažįsti save ir savo šalį. „Iš tėvo pusės tai Žemaitijos bajorų – veikiau plikbajorių – giminė. Tikima, kad protėviai atsikraustė prie Kryžkalnio iš pačiais neturtingiausiais bajorais Lietuvoje garsėjusio Upytės pavieto XVI amžiuje“, – teigia dr. V. Valentinavičius. Jo giminės medyje ne tik lietuviškos (žemaitiškos), bet ir lenkiškos šakos susipynusios. „Vien tai, kad protėviai neabejotinai buvo prisilietę prie lenkiškos civilizacijos ir kultūros, verčia kritiškiau vertinti Lietuvos ir Lenkijos santykius, dabar čia, deja, per daug mužikiško nacionalizmo, nepasitikėjimo ir per mažai Abiejų Tautų Respublikos vertybių – abipusės pagarbos, solidarumo, ištikimybės laisvei ir strateginės išminties, kuri vienareikšmiškai sako, kad istorinis lietuvių ir lenkų bendras priešas yra Rusija ir tik jai naudingi lenkų ir lietuvių tarpusavio vaidai. Smagu suvokti, kad protėviai labai vertino laisvę – pasakojama, kad mano prosenelis per neramumus XIX amžiuje rusų kazoką Ančios upės brastoje „pakišo po keru“. Kartu lengviau paaiškinti ir savo asmeninį pomėgį žvejoti – bajoriškoje giminės pusėje buvo daug užkietėjusių medžiotojų ir žvejų“, – savo aistringą pomėgį giminės genetika pagrindė dėstytojas.

Lara Lempertienė © Gintarės Zakarauskaitės nuotr.Pasak Larisos Lempertienės – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Judaikos skyriaus vadovės – jos ir jos vyro šeimų giminėse dominuojančioji tautybė yra žydai. Judaikos tyrinėtoja apgailestauja, kad savo giminės genealoginį medį, deja, žino tik fragmentiškai. „Būtent todėl noriu žinoti apie tai daugiau. Saugau, studijuoju šeimos archyvą, nes žinios apie giminę yra tiek ir individualios, tiek ir lokalios istorijos dalis. Jos yra svarbios istorijos tėkmei pajausti. Ateityje planuoju šiuos tyrimus plėtoti.“

Arvydas PacevičiusArvydas Pacevičius – humanitarinių mokslų daktaras, profesorius, Vilniaus universiteto komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto direktorius – įsitikinęs, kad žinios apie protėvius suteikia pagrindą jaustis bendruomenės nariu. „Puiku, kad pastaruoju metu Lietuvos gyventojai daugiau dėmesio skiria savo šeimos ir giminės istorijai, genealogijai. Manyčiau, svarbu yra savo šaknis žinoti siejant jas su apibrėžtos (lokalios) bendruomenės tapatumų kaita ir palaikymu. Aišku, malonu žinoti, kad protėviai buvo raštingi, aktyvūs piliečiai, neabejingi savo tautos ir valstybės likimui, tarp jų buvo ir bajorų, ir valstiečių, ir mokytojų, ir kunigų. Tačiau nereikėtų šio žinojimo sureikšminti. Ne bajoriški herbai, ne siekis suvokti savo šeimos ar giminės išskirtinumą yra svarbūs, o tai, kaip ši istorija turtina bendrą suvokimą apie praeitį, kuri dažnai neturi nieko bendro su herojiškais mitais“, – moko teisingo požiūrio į genealogiją prof. dr. A. Pacevičius. Mokslininką džiugina Lietuvos vyriausiojo archyvaro ir Lietuvos vyskupų konferencijos pasirašyta sutartis dėl bažnytinių registracijos knygų skaitmeninimo. „Bažnytinės metrikų knygos mums teikia daugybę informacijos apie tyrinėjamo regiono gyventojų sudėtį, demografiją, pavardžių susidarymą, vietovardžius, netgi kasdienį gyvenimą. Tik labai svarbu, kad prie skaitmenintos medžiagos būtų patogu kiekvienam prieiti“, – sako profesorius ir ragina bibliotekas energingiau kibti į darbus. „Manau, kad bibliotekos, kitos atminties institucijos galėtų aktyviau prisidėti prie bendruomenes įtraukiančios ir skatinančios geriau pažinti savo krašto praeitį veiklos. Ir tam naudoti ne tik metrikų knygas, bet ir kitą dokumentinį paveldą, sukauptą šeimų archyvuose ir kituose rinkiniuose.“