2017 m. rugsėjo 15 d.

150-osios Lazdynų Pelėdos gimimo metinės: odė seserystei ir bajoriškosios dvaro kultūros atspindžiai

Kai 1995 m. Vilniuje, skvere prie Visų šventųjų bažnyčios, buvo atidengtas bronzinis paminklas „Seserys“, skirtas Lazdynų Pelėdos atminimui, literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė rašė, kad sukurtas paminklas „ne tik įžymioms rašytojoms, bet ir moterims kūrėjoms. Ne tik rašytojoms, bet ir seserims, nes seserystė arba brolystė yra vienas pačių gražiausių žmonių dvasinių ryšių. Tai paminklas, kuriame jaučiamas amžinas Žemaitijos kelias į Vilnių. Su klumpėmis, kraičio skryniomis, su namais.“

Ką mums atskleidžia šio pseudonimo istorija ir už jo slypinčios asmenybės?

Ilgametė paslaptis

Lazdynų Pelėda – pseudonimas, kuriuo pasirašinėjo dvi seserys rašytojos: Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė (1867 09 16–1926 03 15) ir Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė (1872 05 15–1957 07 19). Lietuvoje ilgai nežinota, kad Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašinėja ne vienas asmuo – šią paslaptį tik apie 1930 m. atskleidė rašytojas Liudas Gira.

Neabejotina, kad seserys viena kitą pildė, dalijosi savo gyvenimo patyrimu ir dvasiniais išgyvenimais, kūrybiniais sumanymais. Jų kūryba yra bajoriškos dvaro kultūros ir tematikos pavyzdys lietuvių literatūroje ir išskirtinis seserystės pavyzdys.

Biografijos detalės

Sofiją namie mokė tėvas – gana stambus Žemaitijos bajoras, literatas ir dailininkas Nikodemas Ivanauskas, studijavęs Peterburgo ir Miuncheno universitetuose. Povilo Višinskio ir Vlado Sirutavičiaus paskatinta, nuo 1898 m. Sofija bendradarbiavo „Ūkininke“, „Varpe“, „Darbininkų balse“, „Vienybėje lietuvninkų“.

Na o Marija, būdama pekiolikmetė, išvyko iš namų. Svajojusi apie muzikantės karjerą, buvo išsiųsta į Šiaulius mokytis praktiškesnio amato – siuvinėti. Devynerius metus praleido Varšuvoje, dirbdama tetos dirbtuvėje. 1898 m. išvyko gyventi į Peterburgą. Būdama puiki siuvinėtoja iš pradžių mėgino verstis savarankiškai, vėliau gaudavo užsakymų iš drabužių papuošalų dirbtuvės. Šiame gyvenimo etape Marija patyrė visus miesto darbininkų klasės vargus. Per I pasaulinį karą ji grįžo į gimtuosius Paragius.

Vienas svarbių veiksnių, lėmusių nevienareikšmį rašytojų santykį su bajoriškąja tradicija ir jos suformuotu moteriškumo idealu, – šeimos požiūris į įpėdinystę. Marijos autobiografijoje su neslepiamu skausmu pasakojama, koks nusiminimas ištikęs jos tėvus gimus pirmajai dukrai, jos seseriai Sofijai, ir kalbama apie visiškos motinos nemeilės patirtį gimus antrajai mergaitei – Marijai, o ne taip lauktam įpėdiniui – sūnui. Abi seserys nuo ankstyvos jaunystės patyrė, kaip realiai veikia stigmatizuojanti, ribojanti lyties apibrėžtis, labiausiai susijusi su bajoriškosios kultūros lemtu požiūriu į skirtingus moters ir vyro socialinius vaidmenis, jų galimybes. Todėl galima suprasti, kad šių moterų vadavimasis iš apribojimų, susijusių su jų lytimi, mąstyti nemokančios moters laikysena, skatino jas kritiškai žvelgti į pačią šiuos apribojimus įtvirtinusią tradiciją.

Autorystės ribos

1905 m. revoliucinis laikotarpis laikomas abiejų seserų Ivanauskaičių bendro darbo pradžia. Marija, kaip teigia jų kūrybos tyrinėtojai, pradėjo rašyti anksčiau. Mėgindami atsekti kūrinių autorystę, kritikai sutaria, kad visi iki spaudos atgavimo Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu išspausdinti kūriniai yra Sofijos, jai priskiriami ir pirmieji Vilniaus laikotarpio kūriniai „Ir pražuvo kaip sapnas“, „Motulė paviliojo“, „Stebuklingoji tošelė“. Sofijos parašyta ir didžioji apysaka „Klaida“. Marijai neabejotinai priskiriami tekstai, kuriuose pasakojama apie Peterburgo darbininkų gyvenimą: „Paša“, „Vanka“, „Verpetai“.

Nuo 1908 m. Sofija Pšibiliauskienė laisvai išvertusi į lietuvių kalbą šiuo slapyvardžiu skelbė ir sesers Marijos kūrinius, parašytus lenkų kalba. Sofijai mirus, Marija pradėjo rašyti lietuviškai, kūrinius skelbė Lastauskienės pavarde. Daugiau kaip pusę amžiaus Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rankraštynuose pragulėjo ir tik 1996 m. buvo išspausdintas paskutinis M. Lastauskienės romanas „Praeities šmėklos“.

Kūrybos bruožai

Dauguma Lazdynų Pelėdos kūrinių veikėjų yra likimo nuskriausti našlaičiai vaikai, vyrų suvedžiotos ir pamestos moterys. Siužeto pagrindas – gėrio ir blogio kova, personažai labai jausmingi, jų pasirinkimai – ne racionalaus sprendimo išdava, bet emocijų antplūdžio padiktuoti sprendimai. Literatūros kritikų nuomone, teigiamos arba neigiamos veikėjų savybės yra maksimaliai sutirštintos. Kūryba melodramatinio pobūdžio, joje aptiksite skausmingų išgyvenimų kontrastų, spontaniškų pasakojimų ir tiek šviesios, tiek tamsios nuotaikos.

Kviečiame pavartyti Lazdynų Pelėdos palikimą – Nacionalinės bibliotekos portale epaveldas.lt rasite visą suskaitmenintą jos kūrybą. Norimą kūrinį taip pat galite užsisakyti elektroninių knygų skaityklėje ir atsisiųsti net penkiais formatais.