Atviras pokalbis su Vytautu Landsbergiu

Šiomis dienomis Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis mini 85-ąjį jubiliejų. Sukakties išvakarėse Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje gausiai susirinko jaunatviška auditorija atviro pokalbio su neeiliniu lyderiu, iškilia ir kūrybinga asmenybe – profesoriumi Vytautu Landsbergiu. Ramaus ir jaukaus vakaro pokalbio temos varijavo nuo žemiškų iki dvasinių dalykų, nuo žmogaus gimimo iki jo baigties, nuo poezijos iki metafizikos ir tikėjimo. Ir, žinoma, buvo kalbama apie Lietuvą. Į klausimą, koks įvardijimas ar titulas jam pačiam yra svarbiausias, jubiliatas atsakė labai paprastai: „Aš buvau ir esu Landsbergis. Ir tik nevadinkite manęs profesoriumi. Tai man skamba kaip pravardžiavimas.“

Keletas Vytauto Landsbergio minčių.

Apie rašymą. Aš prirašau įvairiausių niekų. Paskui į tokią dėžę – feisbuką sukraunu. Sūnus man liepia ten juos ir palikti, nes ten jiems tinka. Bet kažkaip 138 knygos ir knygelės per gyvenimą ir pasirašė. Šiandien jums visiems pačią naujausią padovanosiu. Vadinasi „Spalių žiupsneliai draugams“. Tai mano tekstai ir pasisakymai per 2017 metus. Nežinau, ar šiais metais pritrauksiu iki 140 knygutės. Bet rašyti aš mėgstu. Mano silpnybė – poezija. Rašau nuo studijų laikų. Sau į kišenę arba draugams. Man patinka žodžiai, jų prasmės, skambėjimas, jų forma... Pykstu, kai nerandu popieriaus po ranka. Tada rašau ant bet ko, net ant tualetinio popieriaus. Aš prigalvoju visokių žodžių. Ateina į galvą ir užrašau. Štai vakar užrašiau apie komunikaciją. „Skambina ir tu bėgi. Bėgi ir bėgi, kol nebeskambina.“

Apie muziką. Vakarais, kai leidžia aplinkybės, skambinu pats. Besiklausant muzikos pasaulis tampa gražesnis. Muzika tai sublimacija, atspindys, išraiška visokių dalykų. Tai – tiesioginė malda, pranešimas. Jau esu sakęs, kad viskas, ką mes darome, yra pranešimai. Skambindamas tu kreipiesi į žmones. Daliniesi tuo, kas tau gražu, ką tu pastebėjai. Tai tarsi gėlė. Tos dienos gėlė, kurią tu įteiki.

Apie atmintį. Kartais pagalvoju, kiek daug aš atsimenu. Posakių, situacijų, įvykių, žmonių. Įsirašo tarsi į plokštelę, bet nebebus tavęs, nebebus ir to, ką tu atsimeni. Man nepalankūs žmonės priekaištauja, kad per daug atsimenu. Aš jiems parašiau atsakymą: „Žmonės, atmintis nėra kerštas.“ O galva atsimena. Gal todėl, kad mane išėmė darydami Cezario pjūvį. Profesorius Mažylis atliko operaciją, dabar labai garsaus anūko Liudo, kuris surado Nepriklausomybės Akto dokumentus, senelis. Vadinasi, gerai atliko operaciją, galvos nesuspaudė.

Apie emigraciją. Yra toks lietuviškas sindromas – lietuvis turi pasilaidoti Lietuvoje. Vis tiek sugrįš. Erzina, kai sako – išvaryti, išguiti. Lietuviai visada judėjo. Dar Vincas Kudirka rašė: „Liaukitės bėgę Amerikon!“ Cituoju iš atminties, bet mintis tokia. Kai tik į rudenį, tai ir rikiuojasi vyrukai, o ir merginos. Būriuojasi kaip gandrai. Ir visi tik kalba apie Braziliją. Kudirka klausė, o kodėl maskolių valdžia nebaudžia tų verbuotojų? Ir pats atsakė, ogi todėl, kad maskoliams tinka, kad čia lieka mažiau lietuvių, jiems lengviau valdyti ir kolonizuoti. Labai protingai rašė V. Kudirka. Aš manau, kad lietuvis yra tas, kam rūpi Lietuva, o gyventi gali bet kur. Yra tokių, kurie sako, mes ne tokios Lietuvos norėjome. O ką tu darei, kad ji būtų kitokia? Tu sėdėjai ir norėjai. Tik to, deja, neužtenka. O Lietuvai norėtųsi, kad ją mylėtų. Kaip motiną. Vaikai, kurie savo motinų nemyli, paprastai blogai baigia...

Idėja šiandieninei Lietuvai. Reikia rūpintis galva ir širdimi. Apskritai, yra tiesos problema. Vienas žmogus jau yra ją išsprendęs, kai pasakė mums visiems: aš esu Tiesa. Ir taškas. O kas mums yra tiesa, turi širdis pasakyti. O jei neaišku, nueik pas mamą arba prie mamos kapo. Ir tai, ką pajausi, ir bus tiesa. Juk kiekvieną mokė vaikystėje, kas yra gera, o kas – bloga. Man baisu, kaip genda žmogus. Žiaurėja, darosi tokie sąžvėros... beprasmiški kankinimai, žudymai, patyčios, be jokios sąžinės. Poetas Kęstutis Genys sakė – Lietuva tai sąžinė. Aš irgi norėčiau, kad taip būtų. Bet riboti tie sąžinės resursai. Labai atsiprašau, kad gadinu nuotaiką. Aš dažnai gadinu nuotaiką. Bet reikia turėti daugiau sąžinės ir meilės. Su kokia žinute atėjo Kristus? Su meile. Mylėkite vienas kitą, net savo priešą. Baisiai sunki užduotis.

Apie jubiliejus. Ką reiškia jubiliejai? Nieko, tik klapatą! Linkiu Lietuvai žmoniškumo. Neleiskime, kad ta sužvėrėjimo banga mus užlietų. Branginkime ryšį su žmogumi. Pirmiausia, su savo šeima. Katastrofa, jei tavęs niekam nereikia. Man sako, kad manęs dar reikia, tai aš ir gyvenu. Ir kaip sako Naujųjų laikų filosofė ketverių metų Rytė Landsbergytė – suaugusiųjų nereikia klausyti, ką jie kalba yra taip juokinga. Gyvuokim.