2018 m. sausio 30 d.

Lietuvos dilema: palaikome Lenkijos poziciją Europos Sąjungoje ar nesiveliame į lenkų karą su lenkais?

„Visada buvau šalininkas kuo glaudesnių strateginių santykių su Lenkija, nes, manau, kad tas mūsų strategiškumas sukuria tam tikrą variklį regione ir tą regioną, Šiaurės, Baltijos, Vidurio Europos šalis, sulipdo“, – pareiškė diplomatas, Seimo Užsienio reikalų komiteto narys Žygimantas Pavilionis, diskutuodamas su Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Strateginės plėtros departamento Vadovybės informacijos skyriaus išorinės informacinės aplinkos vyriausiuoju tyrėju Roku Tracevskiu Nacionalinės bibliotekos vaizdo studijoje. Pokalbį, kurio pagrindinė tema „Lietuvos pozicija Lenkijos atžvilgiu“, moderavo Nacionalinės bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vadovas Ginas Dabašinskas.

Metų pradžioje Lenkijoje paskelbta apie naują vyriausybę. Kodėl vyriausybės sudėtis atnaujinta? Ko laukti iš naujos Lenkijos vyriausybės?

Pasak R. Tracevskio, Lenkijos vyriausybės keitimo priežasčių yra nemažai. „Lenkijai reikia gerinti santykius su Europos Sąjungos (ES) institucijomis, Vokietija ir Prancūzija, nes Europos Vadovų Taryboje šį pusmetį gali būti balsuojama – pirmą kartą per visą ES istoriją – dėl balso teisės atėmimo iš ES valstybės narės pagal ES sutarties 7.1 straipsnį, kurio taikymą prieš Lenkiją (dėl teisės viršenybės principo pažeidimo) inicijavo Europos Komisija (EK). Lenkija tikisi, kad gal pavyks susitarti su EK ir iki balsavimo Europos Vadovų Taryboje nebus prieita. O jei bus prieita, Lenkijai reikia siekti ES valstybių narių palankumo, ypač Vokietijos, į kurios poziciją paprastai atsižvelgia kitos ES valstybės narės.“

Iki šių metų pabaigos EK apsispręs dėl septynerių metų ES finansinės perspektyvos, liaudiškai šnekant, dėl ES biudžeto po 2020 metų. Lenkija gana priklausoma nuo ES fondų – ji yra didžiausia naudos iš ES fondų gavėja visoje ES. Pavyzdžiui, dabar net 23 proc. ES sanglaudos politikos lėšų yra teikiama Lenkijai. Iš Prancūzijos ir Vokietijos sklinda iniciatyvos susieti lėšas, teikiamas ES valstybėms narėms pagal ES sanglaudos politiką, su teisinės valstybės principų laikymusi. Tokiu atveju Lenkija rizikuotų nebegauti ES lėšų pagal ES sanglaudos politiką po 2020 metų. Tiesa, Lenkijos valdančiosios Teisės ir teisingumo partijos (Prawo i Sprawiedliwość) politikai teigia, kad ES lėšų teikimo siejimas su teisės viršenybės principais nėra numatytas ES sutartyse, bet ES institucijų teisininkai gali manyti ir kitaip.

Be to, Lenkija baiminasi Vokietijos ir Prancūzijos planų didinti euro zonos šalių integraciją, nes tai marginalizuotų Lenkiją, kuri nėra euro zonos narė. Lenkijai išvengti didelės marginalizacijos Europos Sąjungos politikos kontekste galima tik atšildžius santykius su Briuseliu, Berlynu ir Paryžiumi.

Todėl Jarosławas Kaczyńskis ir ėmėsi pokyčių Lenkijos vyriausybėje – premjero ir užsienio reikalų ministro postus dabar užima žmonės, galintys vykdyti mažiau konfrontacinę politiką ES atžvilgiu (M. Morawieckis bent jau laisvai kalba angliškai, o B. Szydło anglų kalbos nemoka). Be to, iš vyriausybės buvo pašalinti ir kiti žmonės, apie kuriuos Vakarų Europoje nuomonė buvo neigiama (pvz., aplinkos apsaugos ministras).

R. Tracevskio manymu, ši Lenkijos Vyriausybė Lietuvai vis dėlto yra palankesnė negu buvusi Donaldo Tusko, kai joje užsienio reikalų ministru buvo Radosławas Sikorskis, nes „R. Sikorskis broliavosi su Rusija, Vokietija; be to, turėjo asmeninę nuoskaudą Lietuvai, nes Lietuvos politikai jam pažadėjo paremti jo kandidatūrą per NATO generalinio sekretoriaus rinkimus, o paskui parėmė Andersą Fogą Rasmusseną“.

Ž. Pavilionis pabrėžia, kad griežtų išvadų daryti nereikėtų. „Mums pirmiausia turi rūpėti mūsų nacionalinis interesas ir kiek šie pasikeitimai atsilieps Lietuvai. Visada buvau šalininkas kuo glaudesnių strateginių santykių su Lenkija, nes, manau, kad mūsų strategiškumas sukuria tam tikrą variklį regione, jis tą regioną sulipdo: Šiaurės, Baltijos, Vidurio Europos regioną. Jeigu mes žaidžiam pakankamai išmintingai ir subtiliai, nebūtina tą regioną atskirti nuo Vokietijos, o kaip tik sujungti su Vokietija, Amerika, Didžiąja Britanija. Kai kur Lenkija mus lenkia dviem ar trim galvom, pavyzdžiui, kalbant apie santykius su Amerika, Londonu. Tačiau šiandien lenkams galėtume padėti palaikyti santykius su Vokietija ir ES“, – teigia politikas. Jis pamini gerus santykius tiek su Varšuva, tiek su Berlynu, Paryžiumi ir Vašingtonu prezidento Valdo Adamkaus laikais: „Sugebėjome būti tas veiksnys, kuris sukūrė harmoniją regione ir neleido jo suskaldyti.“

Lenkijos vyriausybės prioritetas – siekti, kad ES Taryboje nebūtų balsuojama dėl jos balso teisės panaikinimo. Ar Lietuva turi palaikyti Teisės ir teisingumo partijos (TTP) valdomos Lenkijos poziciją?

Ž. Pavilionis įsitikinęs, kad Lietuva be jokio kompromiso turi palaikyti Lenkiją. Pasak Seimo nario, premjeras Saulius Skvernelis šiais klausimais galėtų labiau rūpintis negu Lietuvos ir Rusijos tarpvyriausybine komisija. „Puikiai žinojome, kad tokių kaimynų, kurie mums yra pagrindinis išėjimas į Vakarus, negalime izoliuoti, o izoliavimo bandymų buvo labai stiprių, [...] mes niekada neleidome Lenkijos izoliuoti“, – apibendrina diplomatas. Į klausimą, ar Lietuva turi palaikyti ir Vengriją, Ž. Pavilionis atsako, kad, atstovaudami susitarimo kultūrai, turime padaryti viską, kad nuo derybų stalo mūsų kaimynų nenustumtų.

R. Tracevskio nuomone, Lietuvos žinia Lenkijai turi būti tokia: „Mes pozityviai išnagrinėsime šį konkretų klausimą ir žiūrėsime į jį palankiai.“ Jokių šimtaprocentinių garantijų duoti nereikia, nes, kaip parodė balsavimas dėl D. Tusko ir kiti įvykiai, jeigu Vokietija ir Prancūzija labai nori, jos gali rasti argumentų net Vengrijai, o ką jau kalbėti apie Bulgariją, Čekiją ar Rumuniją.

Lenkijos nesutarimų su ES šaknys: Briuselyje ar Lenkijos vidaus politikoje?

Pasak Ž. Pavilionio, Briuselyje dar išlikęs požiūris į „tas naująsias valstybes“ kaip į šiek tiek antrarūšes, nors ES jis laiko kompromiso organizacija, kuo ji yra žavi. „Ponia Dalia Grybauskaitė veikiausiai dar prisimena premjerą Tomą Blairą, kitus premjerus, kurie tiesiog sugriaudavo mūsų finansines perspektyvas“, – nurodo Seimo Užsienio reikalų komiteto narys. „Lenkijos pozicija dėl pabėgėlių ar kai kuriais kitais klausimais sukelia įniršį, jos nesugebama išgirsti, o tie patys argumentai dėl pabėgėlių kitose Vakarų sostinėse yra priimtini. Patarimas naujosioms šalims kartais patylėti Briuselyje nėra gera kultūra, tai – vis dar senųjų šalių arogancija.“

R. Tracevskis: „Nelabai kaltinčiau Vakarus šiuo klausimu, nes tai daugiausia lenkų su lenkais karo, t. y. Lenkijos politinių jėgų tarpusavio kovos, pasekmė. Buvusi valdančioji, dabar opozicinė partija Piliečių platforma (Platforma Obywatelska) užima stiprias pozicijas Briuselyje: pradedant Europos Vadovų Tarybos pirmininku D. Tusku ir baigiant Piliečių platformos partijos nariais Europos Parlamento [didžiausioje] Liaudies partijos frakcijoje.“

Reaguodamas į Vadovybės informacijos skyriaus išorinės informacinės aplinkos vyriausiojo tyrėjo argumentus, Ž. Pavilionis pritaria, kad Lenkijos vidaus politikos kova „pasaldina“, t. y. sustiprina, ES ir Lenkijos konfliktą. Anot R. Tracevskio, „lenkų su lenkais karas yra šio ES ir Lenkijos konflikto variklis ir pagrindinė priežastis“.

Ž. Pavilionis nurodo Lietuvą ir Vokietiją, kur – kitaip negu Lenkijoje – priimta užsienio politiką vykdyti konsensuso pagrindu. Tai ponas S. Skvernelis, diplomato žodžiais, dabar bando išardyti. Jeigu mes atstovaujame tai susitarimo kultūrai, turėtume paremti Lenkiją.

Ar lenkų kare su lenkais įmanomi kompromisai?

G. Dabašinskas primena, kad interviu „Visuomenės savaitraščiui“ („Tygodnik Powszechny“) D. Tuskas yra pareiškęs: „Lenkija – ir tai yra šokas taip pat ir Europai – priešinasi viskam, kas [Europos] Sąjungai yra svarbu. Ir tai daro sąmoningai, nes, manau, kad valdantieji, švelniai kalbant, nėra mūsų buvimo [Europos] Sąjungoje entuziastai [...]. Beveik viskas, ką svarbiausiais klausimais siūlo Lenkijos valdančioji partija, atitinka viešai suformuluotus aprašytus Maskvos interesus ir lūkesčius.“ D. Tuskas kelia klausimą, ar tikrai yra įmanomi kompromisai.

Ž. Pavilionio nuomone, D. Tuskas, kaip ir R. Sikorskis, Maskvai dirbo daugiau, todėl D. Tuskas, diplomato manymu, neturėtų moralinės teisės kaltinti Lenkijos vyriausybės ar TTP daugumos, kuri šiaip jau garsėja antikremline pozicija. „Lechas Kaczyńskis buvo šios pozicijos flagmanas iki jo žūties Smolenske“, – teigia politikas.

„Nudžiugau, kai ponas S. Skvernelis pradėjo daryti pirmuosius žingsnius Varšuvos link, tik man dabar apkarto supratimas, kad jis tą ryšį gali panaudoti ne Vakarų, o Rytų kryptimi. Man baisiausia, kad sprendžiant šį nesusitarimą tarp dabartinės Lenkijos vyriausybės ar tą konfliktą su Briuseliu iš tikrųjų gilėja takoskyra tarp Lenkijos ir Vokietijos, kuri visą mūsų regioną po truputį artina prie Maskvos. Tai yra labai blogai ir mums visiškai strategiškai nenaudinga. V. Adamkus savo laikais nekritikuodavo, neleisdavo izoliuoti Lenkijos“, – aiškina politikas.

Lenkijos ir Lietuvos aukso amžius ir Maskvos politika

Ž. Pavilionis prisimena, kad Vilniuje su ponu L. Kaczyńskiu prezidentas V. Adamkus yra susitikęs šešiolika kartų, o ką jau kalbėti apie susitikimus kitose vietose, ir jis buvęs beveik visų tų susitikimų iniciatorius. V. Adamkus sugebėdavo L. Kaczyńskį įtikinti, kad ieškoti sprendimų vienam būtų nelogiška, jų reikia ieškoti mūsų bendroje transatlantinėje, ES šeimoje.

Tačiau diplomatas pritaria – mūsų valstybių santykių aukso amžius jau praeityje. Kyla klausimas, ar jis praeityje dėl objektyvių priežasčių, ar tai lėmė asmenybės. „Ir asmenybės, ir tragiški įvykiai Smolenske, ir nuoseklus Maskvos veikimas, skaldant ir valdant mūsų regioną, ir tai, ką daro Maskva ne tik mūsų regione. Dėl to aš didinu savo aktyvumą Berlyne, nes ji šiuo metu veikia Berlyne, Londone – britai atranda didžiulius rusų pinigus brexito kampanijoje, Vašingtone – ligi šiol tiriamas poveikis rinkimams į prezidentus, ši žlunganti imperija daro viską, kad suskaldytų visą transatlantinę šeimą. Ir mes pasiduodame dėl savo naivumo, dėl savo nepatyrimo, ką ponas S. Skvernelis demonstruoja nuo pat metų pradžios“, – sako Ž. Pavilionis.

Ar nesivėlimas į lenkų tarpusavio santykius ir būtų subalansuotos politikos pagrindas?

G. Dabašinskui pateikus klausimą, ar nesivėlimas į lenkų vidaus problemas galėtų būti subalansuotos Lietuvos politikos pagrindas, R. Tracevskis, prisimindamas R. Sikorskio vykdytą politiką, nurodė, kad su Rusija ir Vokietija gerus santykius palaikęs R. Sikorskis buvo pasirinkęs tenkinti tam tikrą nacionalizmo poreikį Lenkijoje: „Yra toks senas naratyvas tarp paprastų žmonių, kad Lietuva tokia atsitiktinė valstybė, tokia nelaimė atsitiko, kad ji tapo nepriklausoma, ir R. Sikorskis kanalizuodavo tą nacionalistinį elektoratą Lietuvos kryptimi.“ R. Tracevskis akcentuoja, kad dabartinės Lenkijos valdžios politika yra palankesnė Lietuvai nei buvusios valdžioje Piliečių platformos partijos pozicija.

Kiek galima kištis į Lenkijos reikalus, kai D. Tuskas aiškinasi su J. Kaczyńskiu, kuris labiau dirba Maskvai, o kuris – autoritarizmo šalininkas, kaip mes turime vertinti visus šiuos procesus?

Ž. Pavilionis atkreipia dėmesį į įspūdingus dabartinės Lenkijos vyriausybės santykius su Vašingtonu ir Londonu ir abejoja, ar šios šalies politika gali nuklysti. O mes, būdami silpni  ir nepatyrę, esame nuo to neapsaugoti. „J. Kaczyńskio asmeniniai ryšiai su Theresa May yra labai geri ir tai, kad lenkai sugebėjo poną D. Trumpą atsivilioti į Europą vos ne pirmi, vos ne pirmas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento vizitas po Izraelio buvo į Varšuvą, ir netgi lenkų emigracijos apsisprendimas. Amerikoje gyvenančių lenkų kongresas (Polish American Congress) likus dviem mėnesiams iki rinkimų oficialiai parėmė D. Trumpą, o mes neturime išėjimo į natūralias mums duotas erdves, nes ligi šiolei nesusitikome aukščiausiu lygiu su D. Trumpu. Galbūt prezidentei pavyks tai padaryti – artimiausiu metu susitikti kartu su kitais Baltijos šalių vadovais, bet premjeras „nekvepia“ tuo entuziazmu, kaip ir ponas Linas Linkevičius“, – priduria Seimo Užsienio reikalų komiteto narys.

Pasak Ž. Pavilionio, griovys, ryškėjantis tarp Vokietijos, Lenkijos ir visos Vidurio Europos, mums yra nenaudingas: kuo Vidurio Europa slenka arčiau Rusijos, tuo, aišku, tokių tendencijų eksportas visomis formomis yra labiau įmanomas. Beje, ne tik arčiau Rusijos, bet ir Kinijos. „16+1“ susitikimas vyko pas Viktorą Orbáną, Vengrijoje. S. Svernelis šiuo susitikimu, Ž. Pavilionio manymu, džiaugiasi. „Mane jaudina žmogaus nepatyrimas – per metus jis nespėjo apsilankyti pagrindinėse Vakarų sostinėse: Londone, Vašingtone, na, Paryžius čia jau per sunkiai būtų įkandamas, Berlynas yra tolimiausia jo vieta tuometinio ambasadoriaus Deivido Matulionio dėka, tačiau, kiek aš suprantu, jis žavisi tomis tendencijomis ir draugyste su Kinijos premjeru ir, jeigu jis ir toliau žavėsis Vidurio Europos orbánizacija, tai šios tendencijos išryškės ir Lietuvoje. Aš tiesiog bijau, kad jo meilė ir noras megzti dialogą su Rusija anksčiau ar vėliau baigsis tokia pačia politine valstybe, su tokiomis pačiomis politinėmis tendencijomis, kurias mes dabar kritikuojame Lenkijoje. Aš tiesiog įžvelgiu lauką, kurį jis plečia, nes šis žmogus nesugeba plėtoti santykių su Vakarais“, – vertina diplomatas.

Šiandien su lenkais bendraujant neišvengiamai kyla klausimas: „O jūs – kieno pusėje?“

G. Dabašinskas primena: Lenkijos politinėje erdvėje vyksta itin nuožmi kova, ir ji persikelia į ES lygmenį. Ž. Pavilionis teigia, kad dabar S. Skvernelis žaidžia lenkišką žaidimą. „Kai jį žaidė prezidentas V. Adamkus, buvo ramu ir gera, nes V. Adamkus turėjo tiesioginį išėjimą į Vakarų sostines, jo pokalbiai su prezidentu George’u Bushu, atrodo, vykdavo kas mėnesį, jis buvo labai gerbiamas Vakaruose dėl visko, nes sugebėjo puikiai su Vakarais bendrauti įvairiomis kalbomis. Kai šiame žaidime žaidžia nepatyręs politikas, turintis tik natūralų išėjimą į Rytus, politikui yra baugu, nes tokiu atveju kaip ant ledo lyties esi nešamas į Rytus. Norint dalyvauti šiame žaidime, reikia stipriai laikytis Vakarų pasaulio.“

Lietuvos dilema: ar drąsiai kartu su lenkais ir vengrais, mūsų partneriais Vidurio ir Rytų Europoje, ar tyliai su ES dauguma?

„Manau, kad mūsų struktūrinis svoris per mažas, kad apsispręstume laikytis vienos ar kitos pozicijos, mes turime būti maksimaliai išmintingi ir kiekvienoje stovykloje, kiekvienoje šalyje susirasti sau draugų, ir Vakaruose, transatlantinėje šeimoje – kurtis bastioną, kad jis leistų išlaikyti bendrą kūną, nes galutinis tikslas yra mūsų transatlantinė stiprybė. Susidūrimai viduje, kurie mus, mažą Baltijos regioną, gali atskirti ir vėl gali dominuoti Rusija, kelia pavojų mūsų egzistencijai“, – teigia Ž. Pavilionis.

„Eiti į karą dėl partinių mūšių Lenkijoje neapsimoka“, – apibendrina R. Tracevskis ir priduria, kad glaudūs ryšiai su Lenkija reikalingi NATO ir santykių su Amerika kontekste, karinėje srityje, o ES kontekste reikia labiau atsižvelgti ir į Vokietijos poziciją.