2018 m. vasario 6 d.

Išeiviai, ateiviai, pareiviai: masinės migracijos šimtmetis Lietuvoje

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos TV studijoje kultūros istorikė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė dr. Violeta Davoliūtė ir Istorijos instituto bendradarbis dr. Tomas Balkelis svarsto apie įvairius migracijos aspektus. Pokalbį moderuoja Nacionalinės bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus darbuotojas Arūnas Brazauskas.

V. Davoliūtė ir T. Balkelis – knygos „Population Displacement in Lithuania in the Twentieth Century“ („Gyventojų prievartinis perkėlimas Lietuvoje XX a.“) autorių sąraše, šios knygos redaktoriai. Kolektyvinis veikalas padalytas į tris dalis, skirtas gyventojų perkėlimams per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, taip pat Klaipėdos krašto gyventojų sudėties pokyčiams.

Pasak T. Balkelio, migracijos procesai, jų pasekmės driekiasi per ilgąjį transformacijų amžių, kuris apima laikotarpį tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų.

Priverstinai perkeliamų asmenų apibūdinimus, kategorijas dažniausiai sukurdavo ne patys migrantai, o valstybinės ir humanitarinės institucijos. „Pabėgėlių“, „repatriantų“ sąvokos atsiranda, kai valstybės bando kontroliuoti gyventojų judėjimą. Žodį „pareiviai“  lietuvių politinėje kalboje imta plačiau vartoti pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, kada daugybė prievarta perkeltų žmonių ieškojo kelių į namus.  

Dėl migracijos keitėsi tiek migrantų, tiek pasilikusiųjų tapatybės, kartu keitėsi ir pati visuomenė. Daugumai istorikų tradiciškai rūpi vien čiabuviai, autochtonai. Į tautiškumą orientuotos istoriografijos problema: ką „daryti“ su išeiviais? V. Davoliūtė atkreipia dėmesį į tautinio atgimimo, 1990–1991 m. įtvirtinusio valstybės nepriklausomybę, retoriką: lietuvis suaugęs su gimtąja žeme.

XX a. karai, kurių pasekmės juntamos iki šiol, permaišė Lietuvos gyventojus. Apskritai 1914–1953 m. iš Lietuvos priverstinai pasitraukė 1,5 mln. žmonių.

Pirmojo pasaulinio karo metais būta apie 500 tūkst. pabėgėlių iš Lietuvos, tarp jų iki 250 tūkst. etninių lietuvių. Daugiau nei du trečdaliai pabėgėlių grįžo, tapo pareiviais. Jauna Lietuvos valstybė, kaip ir dauguma to meto valstybių, ėmėsi pareivių selekcijos. Vienas iš kriterijų – lojalumas naujai valstybei. Buvo ribojamas priverstinai iškeldintų Lietuvos žydų sugrįžimas. Rusų carinė valdžia laikė pavojingais žydus, vokiečius, taip pat vietinius liuteronus: ir vokiečius, ir lietuvius. Iš Kauno ir Kuršo gubernijų 1915 m. iškelta apie 165 tūkst. žydų.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir po karo Klaipėdos ir Vilniaus kraštai buvo masinio iškeldinimo zonos. Prieš pat karą Trečiasis reichas ir SSRS susitarė dėl maždaug 50 tūkst. vokiečių repatrijavimo iš sovietų okupuotos Lietuvos į Vokietiją. 1945 m. sausį į Klaipėdą įžengę sovietai terado apie 30 civilių gyventojų. Miestas buvo tuščias, ir sovietų valdžia grąžino į Klaipėdą kelis tūkstančius vietinių vokiečių, įstrigusių Rytų Prūsijoje ir kitose Vokietijos vietose. Po 1958 m., kai susitarus Vakarų Vokietijai ir SSRS vokiečiams buvo leista išvykti, dalis tų žmonių repatrijavo į Rytų ar Vakarų Vokietiją. Po Antrojo pasaulinio karo vyko Mažosios Lietuvos lituanizacija, tad galima paklausti, ar Klaipėdoje Antanas Sniečkus baigė Antano Smetonos darbus?

V. Davoliūtė primena, kad 1941 m. tarp 17,5 tūkst. Lietuvos tremtinių būta iki 3 tūkst. žydų. Tyrinėtoja nušviečia, kokiu būdu nustatytos jų tapatybės.

Pasak jos, dėl migrantų tapatybių ir lojalumo grumiasi skirtingos galios. Migracijos tyrinėtojai gali turėti įvairių nuomonių dėl procesų apibūdinimo – pavyzdžiui, ar 160 tūkst. lenkų iškeldinimas iš Vilniaus krašto buvo etninis valymas?

Nors sovietinės deportacijos vykdytos ne etniniu pagrindu, Holokaustas ir lenkų iškeldinimas iš esmės pakeitė Vilniaus krašto demografinį veidą – tai pabrėžia abu pokalbio dalyviai istorikai.

XXI a. – migracijos amžius, įsitikinusi V. Davoliūtė, laisvas judėjimas – Europos tapatybės dalis, primena T. Balkelis. Nors gyventojų judėjimas padėjo sukurti europietišką ir amerikietišką gerovę, kartu su žmonėmis keliauja jų tapatybės. Besikeičiant valstybių sienoms išlieka politinė ir civilizacinė atmintis. Besirengiant priimti migrantus iš viso pasaulio, europiečiams reikia klausti, ar pavyks ateiviams perteikti Europos civilizacijos pagrindus.