Knygos „Ponia iš Venecijos tavernos“ sutiktuvės

„Poezija – tai būdas kraują paversti rašalu“, – šia anglų poeto citata vakarą pradėjo renginio vedėjas, Nacionalinės bibliotekos Strateginės plėtros departamento Informacijos analitikos skyriaus vadovas Ginas Dabašinskas. Nors vasario 13 d. Nacionalinėje bibliotekoje gausus žmonių būrys buvo susirinkęs ne į poezijos, bet į žurnalisto, Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovo Vidmanto Valiušaičio naujos knygos „Ponia iš Venecijos tavernos. „Mūsiškiai“ ir kiti prašalaičiai savojoje istorijoje“ sutiktuves. Knygos pristatyme taip pat dalyvavo istorikai dr. Rasa Čepaitienė, dr. Juozas Skirius ir filosofas, politologas, istorikas dr. Kęstutis Girnius.

Knyga „Ponia iš Venecijos tavernos“, kurią išleido leidykla „Žara“, parengta įvairių jo publikacijų istorinėmis temomis pagrindu. Leidinyje nagrinėjami 1940–1941 metų tragiški įvykiai Lietuvoje, pateikiamas mūsų šalies ir Europos istorinis kontekstas, analizuojamos istorinių patirčių sąsajos su dabartimi.

Renginyje V. Valiušaitis – žurnalistas, publicistas, redaktorius, kultūros ir politikos apžvalgininkas – sakė, kad knyga sudaryta iš pastarųjų keleto metų straipsnių istorinėmis ir politinėmis, dažnai nepatogiomis, temomis. Jis pasidžiaugė, kad šiuo darbu, kuriame gvildenami valstybės ir tautos egzistenciniai klausimai, kartais prieštaraujant net ir istorijos bei visuomenės autoritetams, jis pasitinka Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį.

Paprašytas pakomentuoti gana įmantrų knygos pavadinimą, žurnalistas paaiškino, kad atsakymo reikėtų ieškoti pačioje knygoje: „Mūsų visuomenės tarpusavio santykių išraiška šiek tiek primena vienos ponios, Venecijos tavernos savininko dukters, vėliau tapusios svarbaus XVIII a. Lietuvos valstybininko žmona, aikštingą ir niekinamai arogantišką požiūrį į žemesnio socialinio statuso žmones. Paantraštė atskleidžia, kad knygoje kalbama ir apie XX amžiaus istoriją bei šiandienos iššūkius.“

Leidinio sutiktuvėse K. Girnius sakė, kad knyga yra įvairi, sudaryta iš keturių skirtingų dalių. Istoriniai straipsniai užima didesnę knygos dalį, svarbios joje pristatomos detalės. Autoriaus pozicija aiški, nuosekli, liudijanti ir tam tikrą mokslinį krūvį. Anot filosofo, knygoje pateikiama įdomių, negirdėtų istorinių faktų. Su kai kuriais V. Valiušaičio teiginiais, pavyzdžiui, esą „Lietuvos demokratija – užpelkėjusi kūdra“, K. Girnius sutikti nenorėtų.

R. Čepaitienė pažymėjo, kad V. Valiušaičio knyga yra tarsi paminklas „Kauno Lietuvai“, t. y. nepriklausomai Lietuvai tarp dviejų pasaulinių karų. Tai, kas iš jos išliko iki mūsų dienų: išeivijoje, tam tikros dalies žmonių dvasioje Lietuvoje. Tai aukšto lygio istorinė publicistika. Pasak jos, Lietuvai pasisekė, kad turime „tokį Vidmantą Valiušaitį ir kai kuriuos kitus, nors jų labai nedaug, kurie dirba būtent istorinės publicistikos srityje“. Istorikai, deja, šiandien vis labiau spraudžiami į griežtus rėmus, kur ir privalo dirbti. Įspraustiems į rėmus, jiems nebelieka vietos suprantama kalba savo žinias perduoti visuomenei. Tad jų tyrimai plačiosios visuomenės praktiškai nepasiekia arba pasiekia tik ribotą jos dalį.

O šios knygos autorius, R. Čepaitienės nuomone, duoda tai, „ko labiausiai reikia visuomenei“: apie sudėtingus dalykus, apie probleminius periodus, apie tuos laikotarpius, kurie mažiausiai ištirti ir tebeturi daugiausia neatsakytų klausimų, kalba populiariai, suprantamai, o svarbiausia – sklandžiai, įtaigiai. Autoriaus „plunksna aštri“, jis imasi sudėtingų istorinių temų, išmaniai rekonstruoja įvykius ir žmones, naudodamas retus, mažai žinomus šaltinius, net archyvinius dokumentus. Ir tai daro įdomiai, įtraukiančiai, visuomenei suprantama kalba. Tai itin aukšto lygio istorinė publicistika. R. Čepaitienė pridūrė, kad knygos pavadinimas – talpi metafora, tinkama šiandienos elito dvasinei būklei apibūdinti: „Smuklės merga, tapusi išdidžia ponia, puikuojasi prieš kitus ir mėgaujasi turto teikiamais privalumais. Tuo metu tikrasis elitas turėtų pasižymėti kitomis savybėmis: vidine branda, susivaldymu, kilnumo dorybe.“

J. Skyrius naują leidinį vertino žvelgdamas iš istoriko pozicijos: „Knygos ašis – Lietuva Antrajame pasauliniame kare ir lietuvių bei žydų santykiai.“ Jam imponavo tai, kad publicisto V. Valiušaičio pasakojimas labai korektiškas, knygoje nesileidžiama į emocijas, o pateikiama istorinė argumentacija. Jis pritarė R. Čepatienei dėl knygos autoriaus gebėjimo perduoti istorinį pasakojimą patraukliai ir teigė, kad V. Valiušaičio kultivuojamą metodą jis pavadintų „tiriamąja publicistika“: „Tai didelis rašytojo pranašumas. Galima teigti, kad V. Valiušaitis – žymiausias istorikas žiniasklaidoje.“ J. Skyriaus vertinimu, būtent tokios tiriamosios istorinės publicistikos labiausiai ir reikia mūsų visuomenei.

Leidinys gausiai iliustruotas istorinėmis nuotraukomis ir to meto spaudos iškarpomis. Knygos viršelyje panaudotas Luko Kranacho vyresniojo (Lucas Cranach, 1472–1553) paveikslo motyvas iš Senojo testamento Juditos knygos: našlė Judita nukerta galvą asirų kariuomenės, prieš kurią drebėjo visa Judėja, vadui Holofernui. „Ponios iš Venecijos tavernos“ autorius daro tokią išvadą: „Mito moralas: ir pas tautas, kurios nėra aktyvios ir už savo sielos gyvybę nebekovoja, kaip ir pas Holoferną, neišvengiamai ateina Judita...“