2018 m. vasario 27 d.

Tolesnė valstybės raida: ar pagelbėtų nauja Konstitucija?

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vaizdo studijoje prisimintas 2016 metais išleistas straipsnių rinkinys „Lietuva, kurios nebuvo. Pilnutinės demokratijos svarstymai ir vertinimai“, į kurį sudėti daugiau nei dvylikos autorių darbai (Antano Maceinos, Stasio Šalkauskio, Pranciškaus Būčio, Juozo Keliuočio, Juozo Girniaus ir kt.). „Jeigu ryžtumės šias idėjas atgaivinti ir įgyvendinti, be abejonės, tai turėtų vesti į  konstitucinę reformą, nes šitame palikime yra ne tik filosofiniai svarstymai, bet ir labai konkretūs pasiūlymai dėl politinės santvarkos, ūkio struktūros, kultūrino-dvasinio gyvenimo [...]“, – rinkinio aktualumą šiandien pabrėžė vienas iš jo rengėjų Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doc. dr. Algimantas Jankauskas. Pokalbyje taip pat dalyvavo ir prie knygos išleidimo prisidėjęs Vidmantas Valiušaitis, Nacionalinėje bibliotekoje įsikūrusio Adolfo Damušio studijų centro vadovas, pokalbį moderavo Informacijos analitikos skyriaus darbuotojai Vilija Baublytė ir Arūnas Brazauskas.

Politinės minties ištakos

„Pilnutinė demokratija yra keleto kartų, kelių dešimtmečių politinės minties palikimas. Pati mintis kilo kuriantis Vasario 16-osios Lietuvai. [...] Žmonės, kurie studijavo užsienyje: Amerikoje ar kitose Vakarų Europos šalyse, rūpinosi, kokia bus atsikurianti moderni Lietuvos valstybė. Pranciškus Bučys, Fabijonas Kemėšis, Kazys Pakštas buvo pirmieji, kurie brandino tą idėją, remdamiesi Vakarų demokratijos patirtimi, ir galvojo, kaip ji turi būti pritaikyta, įgyvendinta šitoj erdvėj, šituo laiku. [...] Sakyčiau, kad pilnutinė demokratija yra katalikiškos krypties svarstymų apie demokratiją visuma, tai nėra kažkoks epizodinis atsitiktinis dalykas“, – iškilių mąstytojų intelektinį palikimą perteikė A. Jankauskas. Keleto kartų svarstymai prasideda Vasario 16-osios valstybėje, baigiasi išeivijos palikimu, bet knygoje sudėta ir  šio mintijimo tąsa nacių okupacijos metais, ir atgimimo laikotarpiu po Sąjūdžio susikūrimo (skyriuje „Užšaldyto kapitalo sugrąžinimo bandymai“).

Tarpukaris, A. Jankausko aiškinimu, – „idėjų lauke buvo individualizmo ir kolektyvizmo doktrinų susidūrimo  metas, [...] Vasario 16-osios Lietuva buvo Versalio epochos kūrinys, kūrėsi Versalio dvasioje [...] – masių įsijungimo į politiką dvasioje, ir mūsų tas pirmasis nepriklausomos valstybės gyvenimo tarpsnis 1920–1926 metais [...] buvo šios versalinės dvasios įsikūnijimas, vedęs prie griežtos parlamentinės santvarkos su  Seimo viršenybe ir partijų iškilimu. Bet netrukus paaiškėjo, kad šis [...] modelis buvo atitrūkęs nuo tikrovės.“ Mokslininkas priminė, kad 1920–1926 metai buvo valstybės kūrimo, didelių užmojų, didelių reformų metas ir tas modelis, kai pirmenybė buvo teikiama Seimui, prezidentas – daugiau simbolinis, vyriausybė –  kaip ir antraeilė valdžios šaka, buvo neefektyvus visose poversalinėse valstybėse. Demokratija išsilaikė tik Čekoslovakijoje ir  Suomijoje.    

Svarbiausia – socialinis matmuo: žemės reforma, vidurinis sluoksnis

V. Baublytė atkreipė dėmesį į praktinį anų laikų ir šiandienos gyvenimą, piliečius, kuriems pirmiausia ir skirti demokratijos instrumentai, socialinį-ekonominį demokratijos aspektą, korporatyvinę santvarką, garantuojančią vidurinės klasės atsiradimą, S. Šalkauskio naujosios konstitucijos projektą. Moderatorė iškėlė klausimą dėl S. Šalkauskio keliamų idėjų konteksto: ar jos buvo naujos, ar tarsi savotiška refleksija to, kas vyko, nes jau buvo įvykdyta žemės reforma, aplinkui virė daug visokių aistrų, daug kas manė, kad bežemiai nesugebės tvarkyti žemės ir Lietuvą ištiks badas, A. Smetona buvo tarp jų, bet taip neatsitiko dėl kooperatyvų, kurie pirmieji, pavyzdžiui, „Lietūkis“, buvo įsteigti 1923 metais. Idėja, apie kurią svarstė S. Šalkauskis, jau buvo įgyvendinta. „O gal jis kažkaip kitaip įsivaizdavo tą laikmetį?“ – klausė V. Baublytė.

V. Valiušaitis pritarė A. Jankausko nuomonei, kad esant net ir palyginti silpnoms vykdomosioms valdžioms tuometinėje Lietuvoje pavyko vis dėlto įvykdyti kai kurias fundamentalias reformas: buvo panaikinta luominė visuomenės sankloda, priimta demokratinė konstitucija, sukurta lietuviška administracija, lietuviška švietimo sistema, įsteigtas universitetas, atlikta žemės reforma. „Buvo didelis pasipriešinimas, ypač žemės reformai. Du trečdalius Lietuvos dvarų valdė lenkai, trečdalį – rusai ir vokiečiai. Kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės metais paaiškėjo, kad savanoriais kovoti dėl laisvės ėjo daugiausia paprasti žmonės – kariai, valstiečiai, darbininkai, gimnazistai. Stambieji žemvaldžiai neparodė didesnio suinteresuotumo nepriklausomos Lietuvos valstybe. Priešingai, kai kurie iš jų atvirai palaikė Lietuvos nepriklausomybę užgniaužti bandžiusius agresorius – lenkus, bolševikus, bermontininkus. Nelojalių asmenų dvarai buvo nacionalizuoti, kitų – apriboti iki 80, vėliau – 150 ha. Į žemės reformos fondą perimta dvarų žemė buvo išdalyta žmonėms, kovojusiems už nepriklausomybę, – tiems, kurie aukojosi, ėjo į frontą, gynė šalį. Vakarai iš pradžių tai vertino kaip labai pavojingą, vos ne „bolševikinį eksperimentą“. Tačiau kai netrukus pasirodė puikūs rezultatai, pakilo gerovė ir gamyba, rezultatus pripažino“, – teigė žurnalistas.

Pasak V. Valiušaičio, „didelės socialinės atskirties, didelės politinės įtampos sąlygomis būtent šis krikščioniškosios pasaulėžiūros subrandintas ir ryžtinga politine valia įvykdytas socialinio teisingumo sprendimas sušvelnino socialines įtampas, įtraukė mažiau pasiturinčius visuomenės sluoksnius į valstybės kūrimo darbą, ženkliai pagerino jų materialines sąlygas“. Istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė „Lietuvos istorijoje“ rašo, kad 1939 metais, prie Lietuvos prijungus Vilniaus kraštą, kuriame žemės reforma nebuvo įvykdyta, Lietuvos ūkininkai, palyginti su Vilniaus krašto valstiečiais, atrodė kaip „amerikonai“. Lietuva tada buvo pažangesnė valstybė už J. Pilsudskio sukurtą Lenkiją.

Net Stalinas, susitikęs 1939 metų rudenį Maskvoje su J. Urbšiu, stebėjosi kaip Lietuva išsilaiko, neturėdama jokių gamtos išteklių. J. Urbšys jam sakė: „Mūsų valstybės pagrindas – ūkininkai.“ O Lietuvos ūkininkų sėkmę lėmė tai, kad jie pavienius žemės ūkio produkcijos gamintojus sugebėjo sutelkti į kooperatyvus. Kooperatyvų tinklas tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje buvo efektyviai išplėtotas, įskaitant žemės ūkio produkcijos eksportą. Lietuva tada sugebėjo tolygiau paskirstyti valstybės išteklius, platesnius visuomenės sluoksnius įtraukti į krašto gerovės kūrimą, sudaryti sąlygas jiems pasijusti bendrojo visuomenės gėrio kūrėjais. Nebuvo daug turtingų žmonių, bet jau formavosi vidurinis sluoksnis ir laisvieji ūkininkai buvo jo dalis. Aišku, laikas buvo per trumpas – per dvidešimt metų daug ko negali nuveikti. Tačiau tendencijos buvo daug žadančios ir apie 1936–1937 metus tai įvertino ir užsienio stebėtojai. Prancūzų publicistas Henry de Chambon knygoje „La Lituanie moderne“ rašė: „Išmintingai ir kruopščiai paruošta reforma buvo didelis teisingumo ir tolimo numatymo socialinės srities darbas.“

„Per 20 metų buvo įkurta 140 tūkstančių naujų ūkininkų sodybų, aprėpusių daugiau kaip pusę visos Lietuvos žemės ploto. Tai buvo antroji po valakų reformos žemės reforma, kurią Lietuva įvykdė plačiai ir drąsiai. Mūsų gyvenimo lygis priartėjo ar net susilygino su Suomijos, Estijos, Latvijos. Lietuva per tą laikotarpį buvo viena iš didžiausią, jeigu ne pačią didžiausią,  pažangą padariusių Europos valstybių“, – teigė V. Valiušaitis. 

Jis pridūrė, kad 1936 metais, kai jau išryškėjo besiniaukianti tarptautinio gyvenimo padangė, tam tikra slinktis į globalų konfliktą Europoje, o Lietuvoje – autoritetinio A. Smetonos režimo nepajėgumas konsoliduoti visuomenės ir deramai pasiruošti artėjantiems išbandymams, 16-os asmenų intelektualų grupė iškėlė valstybės pertvarkos iniciatyvą, kurią pavadino „Į organiškosios valstybė kūrybą“. Ji buvo paskelbta savaitraštyje „Naujoji Romuva“, o jos esmė –  kaip laipsniškai, evoliucijos keliu pereiti iš nedemokratinio režimo prie demokratijos, nesugriaunant pačios valstybės, ką vėliau padarė okupacinis bolševikų režimas. Vėliau tos idėjos buvo tobulinamos. Vokiečių okupacijos metais pogrindžio spaudoje pasirodė valstybės sąrangos koncepcija „Į reformuotą demokratiją“ (1943), o JAV atsidūrę lietuvių intelektualai parengė ir išleido svarstymus apie valstybės pagrindus „Į pilnutinę demokratiją“ (1958).

Koncepcija, aktuali ir dabartinei Lietuvai

V. Valiušaičio manymu, paskelbtoji pilnutinės demokratijos koncepcija yra vienas iš nedaugelio išeivijoje subrandintų valstybės sąrangos pasiūlymų, kuris tebėra aktualus ir dabartinei Lietuvai. „Jie demokratijos principą išskleidžia per tris dedamąsias: politinę, kultūrinę ir socialinę. Dabar daugelis žmonių sutinka, kad demokratija Lietuvoje neveikia tobulai. Bet kas yra negerai – ne vienam kyla sunkumų tai apibrėžti. Pilnutinės demokratijos šviesoje netobulumai aiškiai matyti. Politinėje plotmėje mūsų demokratija daugiau ar mažiau funkcionuoja: turime laisvus rinkimus, žodžio laisvę, politines teises. Bet štai socialinėje plotmėje, ūkio srityje – smulkaus ir vidutinio verslo teisės nėra užtikrintos. Jas nustelbia stambaus kapitalo interesai. Tas pats kultūroje: aiškiai juntamas ideologinis spaudimas, agresyvia propaganda, priverstiniu būdu diegiamomis švietimo programomis primetinėjamos pažiūros, įsitikinimai, keičiama šeimos samprata ir pan. Taigi, demokratija tinkamai neveikia socialinėje ir kultūrinėje srityse. Demokratijos mechanizmų veikimą šiose srityse reikia tobulinti.“

Kodėl Sąjūdžio laikais šios idėjos nebuvo išryškintos ir pasiūlytos kaip intelektinis kapitalas dabartinei Lietuvai?

Adolfo Damušio studijų centro vadovo vertinimu, tai lėmė daugelis priežasčių, tarp kurių buvo ir ta, kad permainos vyko labai sparčiai. Tiesiog pristigo laiko nuodugniau visa tai apsvarstyti, pristatyti visuomenei suprantamai, kaip išbaigtą, vertą dėmesio nepriklausomos valstybės ir demokratinės sanklodos modelį.

„Tačiau esminis skirtumas tarp dabartinės Lietuvos ir tarpukario, manyčiau, yra tas, kad anoji Lietuva konstruktyviais politiniais sprendimais vis dėlto atsiliepė į visuomenės daugumos lūkesčius. O dabartinei nepriklausomai Lietuvai būtent šito kaip tik ir pristigo – nepriklausomybės vaisiais dabar džiaugiasi ribota visuomenės dalis, o dauguma jaučiasi nuskriausta.

Vienas iš pavyzdžių – žemės reforma. 75 ar net 80 procentų tarpukario Lietuvos gyventojų buvo žemdirbiai. Jie nieko kito nemokėjo veikti, kaip tik dirbti žemę. Ir jie gavo tai, ko troško, ką mokėjo ir sugebėjo valdyti. Todėl ėmėsi darbo su ūpu, pasitikėjimu, išmanymu. Ir jiems sekėsi. Vykdant šių laikų žemės reformą žemė buvo pavesta ne tiems, kurie išmanė, kaip su žeme elgtis, bet grąžinta inžinieriams, mokytojams, gydytojams etc. Jiems žemė buvo prekė, laukė, kol pabrangs. Nenuostabu, kad ilgai matėme milžiniškus dirvonuojančius plotus. Ir jie dar nėra išnykę.“

Kodėl neatsirado kooperacijos sąjūdis, kaip tarpukario Lietuvoje?

V. Valiušaičio manymu, nebuvo atitinkamos politinės valios, stigo turbūt ir supratimo, kad šalies gerovę pirmiausia lemia teisingumas ir jos bendrapiliečių plačiųjų sluoksnių gerovės lygis. Buvo pasirinkta visai kita politinė kryptis. Dabar jau net ir turtingi žmonės, verslininkai, pastebi, kad nebuvo išmintingas sprendimas leisti miestelių centruose įsikurti didiesiems prekybos tinklams. Jie visiškai sužlugdė smulkiąją prekybą. Ir tai tapo viena iš masinės emigracijos priežasčių. Tai kapitalo koncentravimo pasekmės. Tarpukario Lietuvoje tai buvo ribojama. Net ir Vokietijoje, Skandinavijoje didieji prekybos centrai kuriasi miestų pakraščiuose, ne senamiesčiuose. Daugelis mūsų problemų yra kilę iš socialinio jautrumo stokos.

A. Jankausko nuomone, tarpukario Lietuvoje buvo valstybinis kooperacinis kapitalizmas: valstybė per minėtas bendroves „Maistas“, „Lietūkis“ ir kitas padėjo ūkininkams išsilaikyti net pasaulinės krizės metais Lietuva išliko ekonomiškai stabili.

A. Jankauskas svarstė, kad galbūt neturėta aiškaus valstybės atkūrimo projekto: „Sąjūdis laisvino tautą, bet nepriklausomybės atkūrimas vyko tokiomis sąlygomis, kad tiesiog nespėta išdiskutuoti, susikoncentruoti į aiškesnį projektą. Tikslas buvo nepriklausomybė, o ne kokia bus valstybė.“ Pasak mokslininko, aiškaus projekto nei Sąjūdis, nei paskui politinės partijos neturėjo. A. Jankauskas dar kartą patvirtino, kad turime ribotą demokratiją, daugiau orientuotą į politinį dėmenį, bet demokratija kaip tautos valdysena, kaip savivaldos būdas turi suteikti piliečiams galimybių dalyvauti ir socialiniu, ir kultūriniu lygiu.

Emigracijos valdymas        

V. Baublytė priminė vieną aktualiausių problemų – emigraciją, replikuodama, kad gal derėtų pasinaudoti K. Pakšto planingos ir organizuotos emigracijos pasiūlymu: emigrantų negrąžinti, o jų kolonijas organizuoti svetur.

V. Valiušaitis įsitikinęs, kad sąlygas gyventi mūsų piliečiams reikia organizuoti Lietuvoje: „Lietuva nėra okupuota, reikia Lietuvą kurti savo žemėje, ne svetur. Reikia politikų, kurie ryžtųsi reikalingoms reformoms. Žmonės išvyksta, nes čia jaučiasi nesaugūs: ekonomiškai, socialiai, psichologiškai, kitaip. Jie ieško saugesnių uostų. Reikia tokių pertvarkų, kurios leistų žmonėms pasijusti saugiai Lietuvoje. O tam reikia politinių sprendimų.“

V. Baublytei pasiteiravus, ar dabartinė politinė aplinka palanki atsirasti tokioms asmenybėms kaip A. Maceina, S. Šalkauskis ir kiti, bendrąjį gėrį kėlę aukščiau asmeninio intereso, V. Valiušaitis laikosi nuomonės, kad laisvės ir socialinės gerovės dovanai niekas neduoda. Esama žmonių, kurie iš netvarkos valstybėje lobsta. Todėl pozicijų, kuriose jie įsitvirtinę, savo noru neužleis. Reikia politikų, kurie suprastų bendrojo gėrio vertę ir ryžtųsi už tai pakovoti. Ir Vakaruose žmonės gerovę pasiekė ne žiūrėdami televizorių. Nors dabar ir ten žmonės labai rimtų iššūkio akivaizdoje.

Konstitucinė reforma: intriga ar potenciali galimybė?

Pokalbio pabaigoje A. Brazauskas iškėlė klausimą apie naujos Konstitucijos prasmę. „Klausimas esminis. Jeigu ryžtumės šitas idėjas atgaivinti ir įgyvendini, be abejonės, turėtų būti vykdomos konstitucinės pertvarkos, konstitucinė reforma, nes šitas palikimas – ne tiktai filosofiniai svarstymai, bet ir labai konkretūs pasiūlymai dėl politinės santvarkos, ūkio struktūros, kultūrinio-dvasinio gyvenimo. Vienas iš jų – dėmesys  tarpinėms institucijoms. Siūloma steigti antruosius parlamento rūmus, kur šios institucijos būtų atstovaujamos aukščiausiu lygiu. Įstatymų leidybai jos suteiktų profesionalumo, adekvačiau atstovautų žmonėms“,  – įsitikinęs  A. Jankauskas. 

V. Valiušaitis pritarė: „Prisiminkime, kokiomis sąlygomis buvo priimta 1992 metų Konstitucija: didelės politinės įtampos, susipriešinimo, antagonizmo atmosferoje. Kaip tam tikras politinis konsensusas, tuo pat metu stokojant politinės nepriklausomos valstybės valdymo patirties. Dabar jau praėjo ketvirtis amžiaus, išryškėjo stiprieji ir silpnieji pagrindinio įstatymo bruožai, galima būtų ramioje aplinkoje viską apsvarstyti. Vis dėlto faktas nepaskundžiamas: per dvidešimt penkerius metus netekome trečdalio tautos. Tai iš to reikia pasidaryti kažkokią išvadą. Reikia rasti būdą, kaip įtraukti Lietuvos piliečius – likusius Lietuvoje ir gal net išvykusius – į valstybės valdymą, kad jie pasijustų tos valstybės dalininkai. Dabar Lietuvos valstybė faktiškai yra „elito projektas“. Esama žmonių, kurie tuo džiaugiasi. Bet man rūpi tai, kad yra aiškiai per didelė visuomenės dalis, kuri tuo nesidžiaugia. Ir galbūt pagrįstai. Kadangi jaučiasi neteisingai nuskriausta, atribota nuo valstybės, galimybių dalyvauti jos kūrybos procese, jaustis visaverčiu tos valstybės gerbiamu ir branginamu piliečiu. Konstitucinių dėsnių peržiūra, suteikiant daugiau įgaliojimų piliečiams, laiduojant jų teises ne vien politinėje srityje, bet ir sudarant sąlygas savivaldai ūkio bei kultūros srityse, galbūt padėtų mūsų žmonėms pasijusti visaverčiais savo valstybės dalininkais.“

„Labai gera idėja dėl dalininkų: demokratija gali veikti tik tada, kai kiekvienas žmogus yra politinės, ekonominės ir kultūrinės-dvasinės srities dalininkas. Šis politinės minties palikimas nėra kokia priplėkusi seniena. Tai liudija Slovėnijos pavyzdys: tarpinių institucijų atstovavimas tenai institucionalizuotas pačiu aukščiausiu lygiu“, – apibendrino A. Jankauskas.

Straipsnis parengtas remiantis Nacionalinės bibliotekos TV studijoje vykusia diskusija.