2018 m. spalio 9 d.

Kaip jėzuitai žemaičių mylias trumpino ir Kražių kolegijos knygų sąrašą ilgino

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vaizdo studijoje – humanitarinių mokslų daktarai Živilė Nedzinskaitė ir Darius Antanavičius. Tai reti šiais laikais mokovai, skaitantys, rašantys ir šnekantys lotynų kalba. Abiejų darbai susiję su Kražių jėzuitų kolegijos paveldu. Mokslininkai pristato dvi jų parengtas knygas: „Kaip jėzuitai žemaičių mylias trumpino“ ir „Buvusios Kražių kolegijos 1803 m. knygų sąrašą“. Pirmajame leidinyje išspausdinti aštuoni Kražių jėzuitų kolegijos retorikos klasės studentų prozos darbai iš 1695 m. sudarytos rankraštinės knygos. Visas lotynų kalba parašytas rankraštis ilgus metus saugotas ir tebesaugojamas Krokuvos universitete kunigaikščių Čartoriskių bibliotekoje. Pasak dr. Ž. Nedzinskaitės, tai labai svarbus LDK raštijos paminklas, juolab kad rankraštis išliko visas — kas retai būna. Rankraštį sudaro poezijos ir prozos tekstai, sukurti pagal pavyzdžius, išdėstytus per paskaitas.

Jėzuitai kūrė universalią švietimo sistemą, pagal kurią visose mokyklose lotynų kalba dėstyti vienodi pagrindiniai dalykai. Buvo siekiama, kad studentai išmoktų lotynų kalbą geriau nei gimtąją. Tačiau Kražių rankraščiui būdinga tai, kad čia daug lietuviškų realijų, susijusių Žemaitija ir Kražiais.

Lietuviškų vertimų knygos pavadinimas „Kaip jėzuitai žemaičių mylias trumpino“ kartu yra nuoroda į rankraščio tekstą, kuriame pasakojama apie jėzuitų kelionę iš Vilniaus į Kražius. Kelias pasirodė sunkus, keliauninkai svarstė apie Žemaitijos kelių sutvarkymą, kad žmonėms būtų bent kiek patogiau važiuoti. Pagal jėzuitų polemikos tradiciją buvo parašytas tokiems svarstymams oponuojantis tekstas, kurio autorius siūlė pirmojo teksto autoriui negalvoti apie kelio ilgį ar sunkumą, pamiršti šio gyvenimo rūpesčius, verčiau susimąstyti, kas laukia amžinybėje.

Nors jėzuitai gerai išmanė lotynų kalbą, tais laikais Žemaitijos bažnyčiose pamokslai būdavo sakomi ir lietuvių, tiksliau, žemaičių kalba. Pamokslininkų siekiai buvo pastoraciniai — tik lietuviškai galima atgrasyti vietinius žmones nuo žalčių bei gyvačių garbinimo, išmokyti žegnotis. Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, 1576 m. apvažiavęs savo dieceziją, pripažino, kad ganomieji nėra pametę savo pagoniškų papročių.

Dr. D. Antanavičius, pasakodamas apie jo sudarytą „Buvusios Kražių kolegijos 1803 m. knygų sąrašą“, paminėjo, kad Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje saugoma apie 500 knygų iš maždaug 1100 egzempliorių, kuriuos pavyko atrasti (sąrašą sudaro 2125 pozicijos). Tarp išlikusių Kražių bibliotekos knygų beveik nėra poetikos, retorikos knygų, nėra panegirikų, kurias gausiai rašė jėzuitai, užtat gausu teologijos veikalų.

Dr. D. Antanavičius paminėjo, kokiais būdais funduota biblioteka. Antai ponas Voderackis 1679 m. padovanojo kolegijai 1 tūkst. auksinių, kad už juos būtų perkamos knygos. Jėzuitai pinigus paskolino už 6 proc. metinių palūkanų, iš kurių, kaip rodo įrašai, beveik po 100 metų dar pirktos knygos.

Daktarai Ž. Nedzinskaitė ir D. Antanavičius svarstė apie dabartinę lotynų kalbos mokymo būklę Lietuvoje ir pasaulyje. Nors nemaža dalis LDK teritorijoje sukurtos raštijos parašyta lotynų kalba, šiais turtais mažai tesinaudojama. Kad visuomenė galėtų perskaityti tuos tekstus lietuviškai, reikalingos ne vienų metų vertimo pastangos, o darbininkų šiame bare mažoka, ir nesirengiama jų skaičiaus didinti.

„Vivat latinitas!“ — „Tegyvuoja lotynų kalba!“ — taip savo svarstymus baigė pokalbio dalyviai, pripažindami, kad lotynų kalbą pasirinkus LDK kultūros reprezentante tai sukeltų mažiau prieštaravimų nei lenkų ar senosios gudų kalbų pasirinkimas.