2018 m. spalio 19 d.

Spalio 20 d.: „Donskiškųjų pokalbių“ trečioji diskusija

Leonido Donskio fondas, „Donskiškųjų pokalbių“ ciklo iniciatorius dr. Arūnas Gelūnas ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kviečia į akademinę diskusiją tema „Tiesa ir galia. Nuo Makiavelio „veiksmingos tiesos“ iki „fake news“.

Filosofas, menininkas ir politikas dr. A. Gelūnas taip pristato šią diskusiją. „Tiesa ir galia. Šie du sandai politikoje buvo ir liko visuomet esmingai svarbūs. Kuomet suabejota nuostata, kad Valdovas yra Dievo pasiuntinys ir todėl jo veikla – daugiau ar mažiau tobula amžinųjų dieviškųjų tiesų sklaida ir praktinis įgyvendinimas žemėje, dėl manipuliavimo parankia tiesa, kuri duoda įspūdingą praktinį rezultatą, užvirė mūšis, kurio scenos skleidžiasi net ir prieš mūsų, 21-ojo amžiaus demokratinių visuomenių piliečių, akis. 

Leonidas Donskis apie tai rašo savo tekste „Ištikimybė ir išdavystė“: „Nuo Niccolò Machiavellio epochos įvyko tylus perversmas asmenybės tapsmo procese. Jei Tomo Akviniečio pateiktas tiesos kriterijus ir apibrėžimas (tikrovės ir proto atitikimas – adequatio rei et intellectus) dar veikė moksle ir filosofijoje, jis neabejotinai nustojo veikti praktiniame gyvenime ir politikoje, kur buvo nustota tikėti tuo, kad galia yra dieviškos kilmės ir kad politika savaime yra dorybės namai ir išminties forma. Machiavellio politinės minties sukeltas modernusis perversmas geriausiai įkūnytas jo sąvokoje verità effettuale – veiksminga tiesa (arba efektyvi tiesa). Tiesa tampa praktika. Ji virsta veiksmu. Teisus politikoje yra veiksmą generuojantis ir rezultatą pasiekiantis, o ne jį apibrėžiantis, artikuliuojantis, dorybės šviesoje kvestionuojantis ar klasikinio kanono kontekste egzaminuojantis žmogus.

Teisiu tampa išliekančią praktiką sukūręs, mintį veiksmu pavertęs, idėją institucionalizavęs politikas. Kaip jis šitą padarė – tai jau antrinis klausimas. Ne priemones teisinantis tikslas, o savo skeptikus ir kritikus iš visų istorijos laikotarpių ir įvairiausių kultūrų į tą pačią politikos ir gyvenimo formą įspraudęs veikėjas tampa teisiu, istoriniu ir nemirtingu. Tiesa yra tai, kas išlieka atmintyje, o nesėkmė pasmerkta mirti ir būti stigmatizuota kaip fiasko ir gėda. Išlikimas dorybės ir aukštesnės etikos sąskaita nuskamba kaip dar ankstyvasis moderniojo pasaulio balsas, kuris tik vėliau bus sušaržuotas socialdarvinistų ir rasistų kaip kovos už būvį simbolinis centras.

Valstybę centralizavęs ir savo oponentus išnaikinęs tironas tampa valstybės kūrėju ir tėvu, bet lygiai tą patį siekęs daryti, tik pralaimėjęs arba ne visus savo tikslus pasiekęs despotas nusipelno visuotinio pasmerkimo, pasidygėjimo ir aktyvios užmaršties. Valstybės perversmą ar revoliuciją sėkmingai įvykdžiusios jėgos tampa herojiškais sukilėliais prieš reakcingas, moraliai bankrutavusias institucijas, bet jei jos patiria nesėkmę, joms tenka viso labo tik suokalbininkų arba, pačiu geriausiu atveju, maištininkų vaidmuo ir negarbingas vardas. Gėdą ir stigmą sukelia ne dorybės išsižadėjimas, ne atsigręžimas į niekšybę ir atviras blogio pasirinkimas, o galios netekimas, jos neišlaikymas ir pralaimėjimas. Galia gerbiama, o silpnumas ar juolab bejėgiškumas nenusipelno atskiros filosofinės koncepcijos, status quo ir jėgos balanso peržiūrėjimo ir simpatijos. Tai paradigma, kurioje simpatiją ir užuojautą pelno tik nedalyvaujantieji galios sferoje – jei esi joje, tavęs laukia sėkmė arba mirtis ir išnykimas. Mirtis gali būti ir paprasčiausia užmarštis – tai juk vienas ir tas pats.“ 

„Ar šios mintys skamba aktualiai nepriklausomos žiniasklaidos ir socialinių tinklų gadynėje? Neabejotinai. Nes esama ir labai stiprių atgrąžos tendencijų, ir tokių pavyzdžių nereikia ieškoti labai toli. Nepriklausomiems dienraščiams galima tiesiog tėkšti epitetą: „Jūs visi esate tik „Fake news!“, mirtiną užduotį atlikusius specialiųjų tarnybų smogikus galima pavadinti turistaujančių gėjų porele, nepaisant to, jog faktai rodo kitaip, o kadaise klestėjusius nepriklausomus leidinius galima uždaryti ar įbauginus tiesiog elektroniniu paštu jiems į redakciją nusiųsti suformuotą lyderio pašlovinimo žinutės pavyzdį. Tai vyksta šiandien ir apie tai tiesiog būtina kalbėti“, – į trečiąją „Donskiškų pokalbių“ diskusiją kviečia dr. A. Gelūnas. 

Pokalbyje dalyvauja:

• dr. Arūnas Gelūnas – filosofas, menininkas ir politikas, Leonido Donskio ir Vytauto Kavolio tekstų vertėjas, diskusijų ciklo iniciatorius;
• prof. Reinas Raudas – vienas garsiausių estų rašytojų ir intelektualų, Talino universiteto profesorius;
• prof. Gintautas Mazeikis – filosofas, kultūros teoretikas, antropologas, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos ir socialinės kritikos katedros vedėjas;
• dr. Nerijus Milerius – filosofas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentas.

Vietų skaičiaus salėje ribotas, todėl būtina registracija. Diskusija bus transliuojama tiesiogiai internetu.

Kviečiame stebėti diskusijos tiesioginę transliaciją Nacionalinės bibliotekos „Facebook“ paskyroje ›

Trumpai apie renginį

Data	spalio 20 d.
Laikas	14 val.
Vieta	Renginių erdvė, III a.
Trukmė	3 val.
Dalyvavimas	būtina registracija
Daugiau informacijos	socialiniame tinkle „Facebook“