2018 m. spalio 23 d.

Svarbiausia – žinia ir emocija, įtaigi ir informatyvi kalba

Netikėtai gražus sutapimas

„Frazėje, tapusioje knygos „Esu vienas iš Jūsų“ pavadinimu, užkoduotas visų Jo Ekscelencijos Prezidento Valdo Adamkaus kalbų, visos jo politinės laikysenos, visų darbų pagrindinis leitmotyvas. Suprantu, kad ši frazė nelabai populistinė, bet ji taikoma labai plačiai auditorijai. Tai ir buvo V. Adamkaus kaip Prezidento laikysena tapatintis su žmonėmis, nepaisant, ar žmogus yra ministras, ar milijonierius, ar duobkasys, ar dešimties metų pyplys. Prezidentas V. Adamkus norėjo, stengėsi, siekė būti vienas iš jų, iš jūsų, iš mūsų.“

Tai buvusio prezidentūros darbuotojo, Prezidento Valdo Adamkaus referento, naujausios, prieš keletą savaičių pasirodžiusios Prezidento V. Adamkaus kalbų rinktinės sudarytojo poeto Arno Ališausko žodžiai, pasakyti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vaizdo studijoje, kur svečią kalbino Nacionalinės bibliotekos Informacijos analizės skyriaus darbuotojai Vilija Baublytė ir Arūnas Brazauskas.

Kalbėdamas apie knygos pavadinimą, A. Ališauskas atkreipė dėmesį į netikėtai gražų sutapimą: kai knyga jau buvo parengta, jis tik tada pastebėjo, kad ant ketvirtojo viršelio parašyta: „Kas, jeigu ne Jūs?“ Tai buvo mėgstamas Prezidento kreipinys į jaunimą. Ratas užsidarė: „Esu vienas iš Jūsų. Kas, jeigu ne Jūs?“

Kalbų rengimo virtuvė

Anot A. Ališausko, būdavo du kalbų rengimo etapai: pirmasis etapas – kolektyvinis, jame dalyvaudavo kuruojamos srities patarėjai, referentai, kiti darbuotojai, jie parengdavo informaciją, reikalingas tezes, paaiškindavo kontekstą, prireikus pateikdavo Prezidentui papildomos informacijos, o paskutinis knygos rengimo etapas būdavo absoliučiai personalinis. Galutinė redakcija: pataisymai, galutinės intonacijos, galutinės formuluotės – visada Prezidento. „O aš maliausi maždaug per vidurį tarp šitų dviejų etapų“, – savo vaidmenį apibūdino A. Ališauskas.

Paklaustas apie savo paties reakcijas į Prezidento taisymus, A. Ališauskas teigė, kad tų reakcijų būdavo visokių. „Būdavo taip, kad parengi tekstą, kuris pačiam atrodo gerai, tikiesi, kad Prezidentas užmes akį ir pasakys: „Viskas gerai“, o kai nueini išklausyti Prezidento pastabų, gauni atgal lapą, kuris yra raudonas kaip dvejetukininko diktantas. Prezidentas savo ranka prirašinėdavo pastabų, taisymų, pripiešdavo „debesėlių“, įterpdavo naujų žodžių, nuorodų į kitą puslapį... Toks darbinis, labai darbinis lapas, iš kurio matyti, kad kalbos rašymas – gyvas procesas. Na, o mano reakcijos tai, aišku, kad būdavo žmogiškos, aš maniau, kad Prezidentui paklojau šedevrą, o jis pritaisė“, – prisimena Prezidento referentas.

Ugnis, gal ugnelė, ir kas dar?

Turėdamas prieš akis knygą apie Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą Donaldą Trumpą „Ugnis ir įniršis“, A. Brazauskas bandė spėlioti, kad jeigu kas parašytų apie V. Adamkaus ir jo patarėjų darbą, tai žodis „ugnis“ galėtų ten būti gal „ugnelė“, o koks galėtų būti kitas žodis?

A. Ališauskas teigė, kad Prezidento V. Adamkaus kalbose įniršio nėra. „Nežinau, koks čia galėtų būti žodis. Ugnies yra, tai nėra prėska, drungna, ir žmogui, kuris skaito, įsiskaito ir iššifruoja politines kalbas, tikrai bus aišku, kad ten daug didybės, daug emocijų, daug dramaturgijos“, – svarstė studijos svečias.

„Pykstantį Prezidentą mes matėme visi. Buvo situacijų, kai tikrai negalėjimas padaryti to, ką nori, kėlė emocijų, provokavo pyktį, Prezidentas yra gyvas žmogus ir tai normalu. Kitas dalykas – mes visi turbūt prisimename, kai sukandęs dantis Prezidentas tą pyktį nurydavo, jo nedeklaruodamas, nerodydamas. Jo Ekscelencijos nuostata buvo tokia, kad geros emocijos turi eiti į pasaulį, o su blogomis reikia tvarkytis pačiam. Jeigu tai politiniai, darbo reikalai, į pagalbą reikia pasitelkti patarėjus; pyktis, blogos emocijos – ne spaudai“, – prisiminė A. Ališauskas.

 „Pirmiausia tu ją vis tiek turi paimti emociškai“

V. Baublytė atkreipė dėmesį į itin ryškų knygoje „Esu vienas iš Jūsų“ paskelbtų Prezidento kalbų emocionalumą, asmeniškumą. Pašnekovės nuomone, šios kalbos ne Briuselio koridoriams, ne Kijevui... jos labai šiltos ir asmeninės.

V. Baublytė pacitavo keletą iš jų, be kita ko, 2018 m. vasario 15 d. kalbą, pasakytą Lietuvos Respublikos Seimo iškilmingame posėdyje, skirtame 100-osioms Lietuvos valstybės atkūrimo metinėms: „Pradėdamas savo kalbą turiu prisipažinti: sunkiai rinkau žodžius, kurie geriausiai išreikštų, ką jaučiu. Tokia diena, kad sieloje dera ir pats tikriausias, pats nuoširdžiausias džiaugsmas, ir kartu – pats didžiausias jaudulys. Šiek tiek ramina tai, kad žinau: ne vienas iš Jūsų šiandien jaučiasi panašiai ir mėgina suvaldyti užplūdusius jausmus.“

V. Baublytė pasidomėjo, ar čia gali būti Prezidento ar poeto plunksnos sakiniai.

A. Ališauskas teigė neprisimenąs, kur kieno rašyta, negalįs taip detaliai tų sakinių išnarstyti, bet, jo nuomone, Prezidentas intuityviai ar kaip kitaip suvokė dar vieną dalyką. Svečio žodžiais, kai tu eini į auditoriją ir su ja pradedi bendrauti, pirmiausia tu ją vis tiek turi paimti emociškai. Jeigu ji tave emociškai prisileidžia, jeigu ji tavimi tiki ir pasitiki, jeigu atsiranda abipusis ryšys, tada jau tu gali žengti kitą žingsnį: dėstyti racionalius argumentus, pradėti svarstymus. „Kiekvienąkart Prezidentui išeinant į žmones, kiekviename susitikime pirmiausia vyrauja du dalykai: žinia ir emocija. Atimk žinią ir liks tiktai tuščias pasisklaidymas, tuščias emocinis pasitaškymas. Atimk emociją, tai irgi, ko pats Prezidentas V. Adamkus labai nemėgo, bus biurokratinė faktų suvestinė ar buhalterinė ataskaita. Taip, visi mes kalbam argumentų kalba, visi mes kalbam apie priežastis, padarinius, bet tai neturi tapti sausu, schematišku, neįdomiu frazių rinkiniu. Vis tiek dramaturgija ir emocinė dramaturgija yra svarbi“, – savo patirtį perteikė svečias.  

 Vienintelis įvaizdžio konsultantas

Pašnekovų paklaustas, ar Prezidentas V. Adamkus naudojosi įvaizdžio konsultantų paslaugomis, A. Ališauskas nedvejojo: vienas įvaizdžio konsultantas visais bendravimo klausimais buvo ir yra ponia Alma Adamkienė. Prezidentas iš tikrųjų su ponia Alma visada tariasi, rodo savo tekstus, kalbasi, ir, A. Ališausko nuomone, tai yra normalu.

„Aš manau, anksčiau jau esu sakęs, kad V. Adamkus buvo laimingas bilietas Lietuvos valstybei 1998 metais, o  A. Adamkienė – laimingas bilietas Valdui Adamkui prieš 68 metus jiems tuokiantis. Daug dalykų yra likę už kadro, nežinomi, nepaviešinti: sunkus jų įsikūrimas Amerikoje, kai reikėjo vienam aukoti savo laiką, kad kitas mokytųsi, kai reikėjo psichologinio, žmogiško palaikymo, ponia Alma Valdui buvo tikroji gelžbetoninė atrama. Tai toks A. Adamkienės vaidmuo, o Prezidentui einant pareigas visi sakė, kad ji reprezentavo Prezidento antrąją pusę taip, kaip niekas kitas“, – tvirtino studijos svečias.

A. Ališauskas sužavėtas šios poros bendravimu: „Ir kai kalba vienas su kitu, teko ne kartą kalbėtis, ir rengiant knygas, vartant senas nuotraukas, Prezidentas sako va, čia mes buvom ten ir ten, čia mes Kalifornijoj, ir kai ponia Alma nori paprieštarauti, jis sako: „Ne, mano meile, buvo ne taip.“ Bet tas „Ne, mano meile“ ne dirbtinis, ne cukraus pudra, o iš tikrųjų išgyventas, natūraliai išjaustas kreipinys, jis be patetikos, matyti, kad tai nuolatinis „budintis“ kreipinys.

Jam reikėjo grįžtamojo ryšio

V. Baublytei užsiminus, kad, daugelio nuomone, bene svarbiausias V. Adamkaus noras buvo jaustis mylimam, A. Ališauskas suabejojo, ar „mylimas“ čia yra tinkamas žodis. Svečio teigimu, Prezidentas eidavo į auditoriją, nepaisydamas tos auditorijos autoriteto, amžiaus, kompetencijos. Jam kiekvienas žmogus a priori buvo (ir yra) gerbtinas. Prezidentui visą laiką rūpėjo, kiek jo kalbos, laikysena, kiek jo darbas yra prasmingas. Jis nuolat klausinėdavo, ką galvoja jaunimas: apie politiką, sportą, „Žalgirį“, užsienį, migraciją. Ką galvoja jaunimas, jam buvo vienas svarbiausių dalykų. Bet lygiai taip pat rūpėjo, ką galvoja senjorai, ką galvoja verslo ir kultūros bendruomenės. „Tai va – ne tiek noras būti mylimam, kiek noras būti suprastam, išgirstam“, – savo įžvalgomis pasidalijo A. Ališauskas.

„Jeigu jūs norit idealių, tai eikit į bažnyčią arba į biblioteką“  

Į A. Brazausko prašymą išdėstyti savo nuomonę, koks galėtų ir turėtų būti Lietuvos prezidentas, svečias pareiškė: „Jis turėtų būti doras, besirūpinantis valstybe, nežinau iš tikrųjų. Mūsų rinkėjai, žmonės daro vieną esminę klaidą: pradeda ieškoti idealių kandidatų, tada aš visą laiką zirziu: „Jeigu jūs norit idealių, tai eikit į bažnyčią arba eikit į biblioteką. Tenai kuiskitės knygose, bažnyčioje ieškokite tarp šventųjų. Žmonių nebus idealių, vis tiek visi skirtingi, visi su savo kliurkom, kiekvienas su savo pliusais. O koks jis turėtų būti? Na, pirmiausia ne egoistas,  kad šituo postu jam nerūpėtų patenkinti, kompensuoti kokias nors savo individualias psichologines duobes. Jeigu taip nėra, galima į pagalbą pasitelkti patarėjus ir dirbti.“

„Iki galo suprantu, kad mūsų kraujo grupės sutampa“

A. Ališauskas prisipažino, kad vienintelis politikas, kuriam, be V. Adamkaus, dar būtų sutikęs rašyti kalbas, yra Vytautas Landsbergis, bet jam nereikėjo rašytojo, svečio žiniomis, politikas savo kalbas rašo pats. „Nes kiek aš girdžiu profesorių, kiek „gaudau“, kiek jis pasako ir nepasako, iki galo suprantu, kad mūsų kraujo grupės sutampa. O šiaip aš šiuos du valstybės vadovus statau greta ir net formulę susidėliojau, kad Landsbergis padarė viską, kad Lietuva iš sovietinės respublikos taptų tiesiog Lietuvos Respublika, o V. Adamkus padarė viską, kad Lietuva iš posovietinės respublikos taptų europine respublika, europine valstybe“, – savo požiūrį išdėstė rašytojas.

Sparnuotos frazės ir išliekamoji kalbų vertė

V. Baublytė atkreipė dėmesį į svečio paminėtą V. Adamkaus sparnuotą frazę – „europinė valstybė“. Knygoje „Esu vienas iš Jūsų“ tokių frazių nemažai, pavyzdžiui, Ekscelencijos kalboje, pasakytoje 1998 m. susitikime su Kauno gyventojais, teigiama: „Ten, Europoje, būsime tik tiek, kiek esame čia, Lietuvoje“. Pašnekovės nuomone, po dešimties metų ji skamba taip, kaip pasakyta šiandien.

„Tai čia ir yra kalbos išliekamoji vertė, nes Prezidentas visą laiką stengėsi perduoti žinią, kad Europa 1998 m. buvo „ten“, o iš knygos „Esu vienas iš jūsų“ neblogai matyti, kaip keitėsi Lietuvos statusas ir Lietuvos būklė, kaip Lietuva politiškai iš Europos prieangio perėjo į pačią Europą, į Europos Sąjungą. Paskui, tapę Europos Sąjungos nariais, mes iš tokių naujai priimtų išaugome, po truputį įsidrąsinome ir pasakėme, kad esame ne vieni – už  mūsų Gruzija, Ukraina, Moldova, mes nenusiraminsim. Prezidento kalbose tai jaučiama ir iš tos Europos „ten“ viena pagrindinių Prezidento žinių buvo, kad Europa prasideda čia, Vilniuje, Mančiušėnuose, Naisiuose, Kybartuose, čia yra Europa“, – Prezidento kalbose transliuotą žinią apibendrino A. Ališauskas.

Kalbų atranka

V. Baublytei pasiteiravus, kokiu principu knygai buvo atrinktos kalbos, ar buvo bandyta laikytis kokių politinių, kultūrinių aktualijų, knygos sudarytojas pirmiausia papasakojo apie medžiagos apimtį. Iš suskaitmenintų ir popierinių Prezidento archyvų ir interneto susikaupė milžiniškas kiekis kalbų. Taip pat ir tokių, kur skaitytojas, išskyrus šią knygą, niekur kitur neras. Kai A. Ališauskas iš jų atrinko kokį dešimtadalį, leidykla apskaičiavo, kad bus 1600 puslapių knyga. Teko dar viską trumpinti ir tada susidėliojo knygos branduolys.

„O atranka vyko tokiu principu: svarbiausia – žinia ir emocija, įtaigi ir informatyvi kalba, kitas dalykas – prisirišimas prie datų: man rūpėjo parodyti, kaip Lietuva dreifavo, kokius veiksmus darė prašydamasi į Europos Sąjungą, einanti į Europos Sąjungą, kaip atrodė Europos Sąjungoje kaip naujokė, dar vėliau – drąsėjanti ir atsivedanti Ukrainą, Gruziją, Moldovą per Prezidento V. Adamkaus asmenį ir per jo kalbas, tai labai neblogai matyti. Čia kaip ir dokumentinė literatūra, kaip moderniosios Lietuvos istorijos vadovėlis“, – priėjo prie išvados knygos sudarytojas.  

„Kalbos pakeitusios Lietuvos istoriją“

Pašnekovų paklaustas, ar negalėtų atsirasti knyga „Kalbos, pakeitusios Lietuvos istoriją“, analogiška knygai „Kalbos, pakeitusios pasaulį“, A. Ališauskas su šia idėja sutiko. „Manau, kad tokia knyga ir galėtų, ir turėtų būti. Todėl, kad retorika kaip žanras yra įdomus, galų gale – siauram ratui, jis niekad neturės tiek skaitytojų kaip Kristinos Sabaliauskaitės romanai, bet kalbos, pasakytos mūsų atgimimo laikais, nepriklausomybės išvakarėse, pirmaisiais nepriklausomybės metais, pagaliau „Paksogeito“ laikais, vykstant prezidentų kaitai, besidomintiems žmonėms labai patrauklios. Tad manau, kad tokia knyga turės būti“, – pridūrė Jo Ekscelencijos Prezidento V. Adamkaus kalbų rašytojas, poetas. Jo paties žodžiais, tiesiog rašytojas.

Pokalbio vaizdo įrašas ›