2018 m. gruodžio 17 d.

Kultūrinė diplomatija ir lietuvių tautinė tapatybė

Viena iš temų, išryškėjusių Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusio „Donskiškųjų pokalbių“ ciklo kontekste, – lietuviškai tapatybei būdingas istorizmas, užgožiantis šiuolaikinius kultūrinius pasiekimus. Plačiau šis lietuviškos tapatybės bruožas aptartas su diskusijų ciklo organizatoriumi, buvusiu kultūros ministru, ambasadoriumi, atstovavusiu Lietuvai UNESCO, Seimo nariu, filosofu ir dailininku dr. Arūnu Gelūnu. Pokalbio vedėja, bibliotekos Informacijos skyriaus darbuotoja Vilija Baublytė priminė „Donskiškuosiuose pokalbiuose“ girdėtą apibūdinimą, kad patriotas yra žmogus, kuris privačiuose pokalbiuose didžiuojasi savo tėvyne, bet neleidžia sau viešų liaupsių iš tribūnos. Pratęsdama šią mintį, ji paklausė, kokiais tėvynainių pasiekimais didžiuojasi Lietuvos diplomatai užsienyje, susidūrę ne tik su Europos, bet ir viso pasaulio kultūra.

„Geriausias prisistatymas yra tas, kuris skleidžiasi anapus žodžių“ 

„Daugybė dalykų, kuriais galima didžiuotis, nes kai susitinki ne tiktai su švedais ar lenkais, kurie pažįsta tave kaip nuluptą, tai ne tas pats, kas su Bolivijos ar Senegalo atstovais, kurie turbūt sunkiai Lietuvą rastų žemėlapyje. Tada geriausias prisistatymas yra tas, kuris skleidžiasi anapus žodžių, pavyzdžiui, garsaus mūsų kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus oratorija Kristijono Donelaičio „Metų“ motyvais, pritraukianti tikrai daug publikos, arba jaunųjų Čiurlionio menų mokyklos šokėjų spektaklis „Baltaragio malūnas“, žavintis šokiu, arba, sakykime, puikus dizainerių ir kultūros specialistų kolektyvinis kūrinys – keliaujančios pašto dėžės, kuriose parodytos mūsų vietovės, objektai, įtraukti į UNESCO registrus. Ten ir Vilniaus istorinis centras, ir Kernavė, ir sutartinės, ir Baltijos kelias. Kai prisistatai tokiais dalykais – apie patriotizmą ir tam tikrus savo valstybės pasiekimus nereikia papildomai kalbėti.

Per visus tokius iššūkius išryškėja valstybės veidas, kam ji atstovauja, ką ji geba pateikti, kokius renginius pasiūlo ar apskritai šiems dalykams neskiria dėmesio. Kai kurios valstybės nieko negalėdavo atvežti, nes joms nebūdavo skiriama lėšų... Aš galiu didžiuotis Lietuva, kad ji tikrai buvo reikšminga ir pirmininkavimo Europos Tarybai metu, ir vėliau, tapusi UNESCO Vykdomosios tarybos nare. Valstybės kultūros prisistatymas buvo ryškesnis negu diplomatų kalbos. Kai dalyvauji geros parodos iš Lietuvos atidaryme ar kai atidarai koncertą kartu su UNESCO generaline direktore iš Lietuvos ir girdi ovacijas, tai, aš manau, patriotizmas lieka kažkur taip eilučių. Tu tiesiog didžiuojiesi savo valstybe ir tais atstovais, kurie tikrai diplomatams leidžia vaikščioti pakelta galva. Ir nereikia dirbtinai reklamuotis ar prikišamai sakyti: „Kokia puiki, kokia šviesi, kokie puikūs žmonės, kaip remiam kultūrą.“ Tai būdingiau nelaisvoms šalims, į kurias žiūrima įtartinai ir kurių diplomatai turi labai „pasismailinti liežuvius“ dangstydami tam tikrus dalykus, bet jeigu esi iš laisvos, demokratiškos šalies, kai kurie faktai turėtų patys byloti ir čia tas patriotizmo ir, ką jau kalbėti, nacionalizmo diskursas pasimeta kažkur tarp eilučių“, – įspūdžiais dalijosi diplomatas.

Kitas dalykas – kokias vertybes tu palaikai

„O kiti dalykai yra tavo balsavimai, tavo pasisakymai, vertybės, kurias palaikai. Pagal tai tu buriesi į vieną ar į kitą bičiulių ratą. Tarkime, buriasi žmonės, kurie mano, kad žiniasklaidos laisvė ir siekis kontroliuoti valstybes, kuriose yra politinių kalinių, reiškia perteklinį kišimąsi į vidaus reikalus. Bet mes esame iš tų valstybių, kurios mano, kad didžiulė gėda persekioti žurnalistus už laisvą žodį ar įkalinti žmones už jų politines pažiūras. Tai visi šie aspektai tave kaip valstybės atstovą pozicijonuoja tam tikrose gretose. Ir tada paaiškėja, kam tu atstovauji, nes esi atstovas, negali kalbėti taip, kaip tau atrodo. Daugelis pozicijų yra derinamos su vadovybe: užsienio reikalų, kultūros, švietimo ir mokslo, susisiekimo ministerijomis, su ekspertais ir politikais namuose, taip pavadinkim. Ypač daug tartasi dėl lemiamų balsavimų Izraelio paveldo klausimu, vadinamosios Jeruzalės rezoliucijos, kur arabų pasaulis nemenkai spausdavo Izraelio valstybę pripažinti dalykus, kurių pripažinti neįmanoma“, – patirtimi dalijosi diplomatas.  

Kaip lietuviai save suvokia gyvendami savo valstybėje?

V. Baublytė paminėjo „Donskiškuosiuose pokalbiuose“ politologės sociologės I. Matonytės pristatytą tyrimą, iliustruojantį lietuvių tapatybės tendencijas skaičiais. Mokslininkė teigia, kad pavojingai daug elito ir plačiosios visuomenės remiasi istorija ir išsivadavimo kovomis. Kitaip tariant, pagrindinis tapatybės elementas per keliasdešimt metų nuo nepriklausomybės atgavimo vis dar išlieka gyvas kovų ir negyjančių istorinių žaizdų atminimas, kartais, atrodo, netgi sąmoningai puoselėjamas. „Ar ne per daug to istoriškumo lietuvių tapatybėje, ar ne per daug jis skatinamas? Ta kultūrinė dimensija, kurią jūs taip gražiai pristatėte, lyg ir lieka elito susibūrimuose, tarptautiniuose diplomatiniuose formatuose. O čia žmonės didžiuojasi savo šlovinga praeitimi, išsivadavimo kovomis, sportu – taip pat dviprasmiškas dalykas. Ar nereikėtų dėl to sunerimti?“ – pasiteiravo pašnekovė.

Pradėsiu nuo sporto...

A. Gelūnas pareiškė, kad šiek tiek juokaudamas, šiek tiek rimtai norėtų pradėti nuo sporto. Jis prisiminė Leonidą Donskį, kuris žavėjosi futbolu, imtynėmis ir savo „Pilietiškumo vadovėlyje“ sportą pateikė kaip šiuolaikinį pavyzdį, kur dar galioja taisyklės ir objektyvumas, nes filosofas kalba ir apie netikras žinias, netikras žvaigždes, apie tariamą tikrovę, apie dirbtinai sukuriamas sensacijas, įvykius ir žmones, kurie tarsi neturėtų tapti žymūs, bet jie tampa žymūs. Jis rašo: „Įsivaizduokite, jeigu krepšinyje arba futbole nebūtų taisyklių ir pergalė sportininkui būtų priskiriama tiktai pagal publikos balsavimą.“ Paradoksas, bet sportas tampa tam tikru objektyvumo kriterijumi, kai galioja labai aiškios taisyklės ir profesionalo pasiekimai. L. Donskio žodžiais, politikoje, iš dalies populiariojoje kultūroje ir daug kur kitur matome tam tikrus išskydusius kriterijus.

Per mažai laiko tapatybei išsiaiškinti

„Reikalas tas, kad Lietuvos valstybė dar gana jauna ir per šiuos 28-erius metus turbūt nepakako laiko išsiaiškinti įvairių tapatybės formavimosi aspektų ir kai kurių itin skaudžių faktų, tai yra holokausto ir pokario rezistencijos. Matome daugybę provokacijų šitoje srityje, daugybę mėginimų perrašyti istoriją taip, kaip patogiau, mėginimų primesti iš išorės, iš nedraugiškų valstybių istorijos vertinimo būdus. Tad šitoje plotmėje, kalbant apie istoriją, aš manau, nieko stebėtina, kad mes vis dar galynėjamės su penktojo–šeštojo dešimtmečių mūsų valstybės istorijos įvykiais ir bandome atsakyti į įvairius klausimus: ar tas žmogus yra herojus, ar nėra, ar jis yra nusikaltėlis, ar didvyris. Čia yra rimtas dalykas, bet susitelkimas į praeitį ar ties praeitimi ir į kovas, visiškai nuvertinant dabarties pasiekimus, nuvertinant kultūrą ir tuos pačius sportininkus, tarptautinius laurus skinančius mokslininkus, kalbėjimas vien apie istoriją yra gana skurdus horizontas, nes daugybė žmonių ir šiandien deda pastangas į kultūrą, mokslą, verslą, valstybės kūrimą, diplomatiją, sportą... Bet jų pergalės ir šitie džiugūs laimėjimai tarsi nugulami šešėlio ir nustumiami šiek tiek į šoną, todėl, kad diduma mūsų visuomenės reiškia didelį nepasitenkinimą dabartine savo būkle. Tada turbūt saugiau yra kalbėti apie kančias, praeities laimėjimus, išsivadavimą, ištakas, kurie yra šventi dalykai, jie tikrai mus sukūrė, be Sąjūdžio nebūtų Lietuvos – tą suvokia visi“, – mano A. Gelūnas.

Ar kitose šalyse taip pat diskutuojama apie tautų tapatybę

V. Baublytei pasiteiravus, ar, pavyzdžiui, Prancūzijoje žmonės viešoje erdvėje, žiniasklaidoje taip pat diskutuoja tapatybės tema, ar tapatybės paieškos – nesibaigianti išskirtinė lietuvių tema, A. Gelūnas atkreipė dėmesį, kad nuo Prancūzijos didžiosios revoliucijos laikų retai pasitaikydavo, kad prancūzai būtų okupuoti ar versti įrodinėti, kas jie tokie yra. Trumpas nacių okupacijos ir skausmingo Viši režimo laikotarpis turbūt taip pat nedaug turėjo įtakos jų tapatybės pokyčiams.

Parlamentaro žodžiais, Prancūzijoje diskutuojama apie santykius su islamu, su imigracija, vyksta apklausos, ar piliečiai jaučia, kiek jų visuomenėje yra imigrantų? Prancūzijoje gyvena apie 9 proc. imigrantų, bet piliečiams atrodo, kad jų yra 18 ar 20 proc. Vyksta aštrios diskusijos dėl vienos lyties santuokų ir įsivaikinimo, vieną dieną – viena demonstracija, kitą dieną – kita.

„Prancūzai aistringai diskutuoja šiais svarbiais šiuolaikinei valstybei kylančiais klausimais ir turbūt nereikia turėti iliuzijų, kad tapatybė duota kartą ir visiems laikams, kad ramiai ją galima „padėti ant stalo“ ir pasakyti: štai koks yra prancūzas, vokietis ar italas, manau, kad tapatybė nuolat šiek tiek transformuojasi, pasaulis juda.

Neaišku, ar su klimato kaita, ar su demokratiniais iššūkiais ir kovomis susijęs akivaizdus tautų persikraustymas. Vien Šiaurės ar Subsacharinė Afrika juda labai smarkiai, gal dabar kiek mažiau į Europos kraštus, bet, šiaip ar taip, kyla iššūkių šių kraštų vyriausybėms. Šis procesas keičia Europos visuomenės struktūrą ir kartu klausimus ir atsakymus dėl tapatybės.

Prancūzai yra tauta, kuri mėgsta diskutuoti, vertina žodingumą, įmantrų, mokslingą intelektualų žodį, sakyčiau, daug labiau negu lietuviai, ten tų diskusijų yra begalės ir gebančiųjų labai įdomiai diskutuoti taip pat labai daug. Aišku, dabartinė Prancūzijos visuomenės būklė, kartu ir tapatybės iššūkiai yra „ant stalo“, bet jų šiek tiek kitoks vaidmuo, kitokia pozicija, nes prancūzai nepatiria nuolatinio geopolitinio iššūkio, kuris gresia mūsų regiono valstybėms. Jie nesako, kad jeigu šiandien Krymas, rytoj galbūt Baltijos šalys. Per pastaruosius 200 metų mes buvome šešis kartus okupuoti, jie to nepatyrė. Tad visų šių klausimų kėlimo aštrumas, egzistenciniai iššūkiai ir valstybės raidos bendras suvokimas Prancūzijoje ir Lietuvoje skiriasi.  

Pokalbio vaizdo įrašas ›