2018 m. gruodžio 20 d.

Naujo „Parlamento studijų“ numerio pristatyme – diskusija apie valstybės švenčių tradicijas

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo erdvėje pristatytas naujas mokslo darbų žurnalo „Parlamento studijos“ numeris, skirtas Lietuvos valstybės švenčių istorijai ir dabarties tradicijoms.

Renginyje dalyvavo Seimo Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus vyriausioji specialistė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, Vilniaus universiteto (VU) Žurnalistikos instituto profesorius dr. Andrius Vaišnys ir VU Istorijos fakulteto lektorius dr. Norbertas Černiauskas.

Renginį moderavo žurnalo redakcinės kolegijos narys, Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus vyriausiasis metodininkas tyrėjas doc. dr. Andrius Šuminas.

Diskusijos dalyviai kalbėjo apie tai, kaip valstybės švenčių tradicijas paveikė sovietmetis. Tarpukariu kariniai paradai buvo įprasta praktika, tačiau okupacijos laikotarpis šią tradiciją panaikino. „Paradai iš tikrųjų yra padėka tiems žmonėms, kurie ginklu apgynė laisvę“, – sakė dr. V. Akmenytė-Ruzgienė.

Prof. dr. A. Vaišnys pasakojo istoriją, kuri iliustruoja faktą, kad tarpukario istorija kelia daug aistrų ir dabartinėje Lietuvoje. IV Seimas Lietuvoje veikė 1936–1940 m. – tuo laikotarpiu, kai reali faktinė valdžia šalyje buvo sutelkta prezidento Antano Smetonos rankose. Todėl buvo politikų, kurie nenorėjo IV Seimo nuotraukos matyti parlamento koridoriuose.

Tarpukario švenčių tradicija taip pat nebuvo vienalytė. Nors įprasta riba laikomas 1926 m. gruodžio perversmas, dr. V. Akmenytė-Ruzgienė pabrėžė, kad tikrasis perversmas buvo tik kitų metų balandį, kai buvo paleistas parlamentas. Iki tol svarbiausia valstybės šventė buvo Steigiamojo Seimo diena, minėta gegužės 15-ąją, ir tik po režimo pasikeitimo iškelta Vasario 16-oji, kurią švenčiame ir dabar.

Dr. N. Černiauskas atkreipė dėmesį į tai, kad visos dar gana naujos, bet jau puikiai prigijusios šiuolaikinės Lietuvos valstybės švenčių tradicijos – himno giedojimas Liepos 6-ąją, Vasario 16-osios iniciatyva „Keliu vėliavą“ ar „Neužmirštuolės“ akcija kilo iš visuomenės, o ne politikų. Istorikas pasidžiaugė, kad šimtmečio švenčių programoje šį kartą buvo labiau atsižvelgiama į idėjas, o ne tik „naujus šaligatvius vadinome Šimtmečio šaligatviais“.

Prof. dr. A. Vaišnys priminė, kad labai svarbu visuomenės įsitraukimas. „Jeigu proginiai metai politikų paskelbiami formaliai, jie praeina ramiai ir nepastebimai. Iniciatoriai tikisi, kad jeigu Seimas priėmė nutarimą, tai vežimas ir judės. Bet visuomenė turi pati imtis iniciatyvos, kad tai neliktų formalumu“, – pabrėžė A. Vaišnys.

Dabarties švenčių kontekste išsiskiria Kovo 11-oji, kuri kol kas neturi tradicinių akcentų. Dr. N. Černiauskas pasitelkė „Misija Sibiras“ pavyzdį – visuomenėje kilusi netikėta idėja sulaukė milžiniško populiarumo ir įsitvirtino kaip reiškinys. Istoriko nuomone, savo tradicijas pamažu įgaus ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena.