2018 m. gruodžio 28 d.

Sausio 14 d. – vasario 10 d.: paroda „Praeities pėdsakai“

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skaitykloje veiks paroda, skirta Vilniaus Romos katalikų vyskupijos 630-osioms įkūrimo metinėms.

Pakrikštytas Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila tapo Lenkijos karaliumi ir grįžęs į tėvynę 1387 m. vasario 17 d. privilegija aprūpino ką tik Vilniuje pastatytą bažnyčią ir savo valdose (Ukmergėje, Maišiagaloje, Lydoje, Nemenčinėje, Medininkuose, Krėvoje, Ainoje, Obolčiuose) įkūrė pirmąsias parapijas. Popiežius Urbonas VI 1388 m. kovo 12 d. bule (Romanus Pontifex) oficialiai patvirtino Vilniaus vyskupijos ir katedros kapitulos steigimą. Į Vilnių atvykęs Poznanės vyskupas Dobrogostas viską sutvarkė kanoniškai: Šv. Stanislovo bažnyčiai suteikė katedros statusą, paskyrė pirmus kapitulos prelatus ir kanauninkus, pranciškonui Andriui Vasilai patikėjo Vilniaus vyskupo pareigas. Vilniaus vyskupija priklausė Gniezno (1415–1795) bažnytinei provincijai, vėliau – Mogiliavo (1798–1925). Lietuvos valdovai, didikai, geradariai gausiomis fundacijomis ir donacijomis papildė vyskupijos, katedros bei kapitulos beneficijas.

Teigiama, kad Vilniaus vyskupija buvo didžiausia Europoje. Ją sudarė Vilniaus, Trakų, Vitebsko, Polocko, Minsko, Naugarduko, Mstislavlio, Smolensko, dalis Brastos vaivadijos. Per Abiejų Tautų Respublikos 1772–1795 m. padalijimus Vilniaus vyskupijos teritorija atiteko carinei Rusijai, tad ji prarado Vitebsko, Minsko, Mstislavlio, Polocko, Knišino, Augustavo, Alytaus, Simno, Minsko, Radoškovičių, Bobruisko dekanatus. 1849 m. nuo Vilniaus atskirti dar aštuoni – Kauno, Panevėžio, Utenos, Ukmergės, Obelių, Zarasų, Kuršo ir Žiemgalos – dekanatai. Kai kurie buvo grąžinti ir vėl atimti. Ne mažiau sudėtingas bei įtemptas buvo ir XX a. Tada taip pat neišvengta netekčių, nuostolių, draudimų...

Nuo pat Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, įsiliejusios į krikščioniškąją Europą, laikų pradžios daugelio Vilniaus vyskupijos dvasininkų ir kitų asmenų veikla buvo svarbi, įdomi, įvairialypė, apimdavo visas gyvenimo sritis. Tai įrodo dokumentinis paveldas, saugomas Vilniaus kultūros įstaigose. Į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką pateko daugiausia XVII–XIX a. dvasininkijos ir pasaulietinių visuomenės sluoksnių kilnojamojo ir nekilnojamojo turto valdymo fragmentiška medžiaga, mokesčių mokėjimo, įsiskolinimo ir kitų piniginių atsiskaitymų nuotrupos, pavieniai teismo bylų aktai. Manytina, kad šio archyvinio palikimo gavimo istorija tokia pati kaip ir 1956 m. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai Vilniaus valstybinių restauracijos dirbtuvių perduotų dokumentų, rastų Vilniaus arkikatedros sienoje, pastatą pritaikant paveikslų galerijos reikmėms. 1997 m. Nacionalinės bibliotekos Rankraščių skyrius Vilniaus kapitulos dokumentų fondą perėmė iš Bibliografijos ir knygotyros centro (buv. Knygų rūmų Šv. Jurgio bažnyčios saugyklos).

Parodoje eksponuojama keletas šio fondo rankraštinių dokumentų, atskleidžiančių Vilniaus vyskupijos raidos faktus, kurie liudija apie Vilniaus katedros valdymą, jos pastato ir turto priežiūrą, parapijų ir bažnyčių aprūpinimą, dvasininkų protekcijas ir nominacijas, jų finansinius ir mokestinius reikalus, vienuolijų veiklą.

Parodą parengė Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyresnioji redaktorė Teresa Mackevič. Parodos dailininkas Nacionalinės bibliotekos Komunikacijos ir rinkodaros departamento Rinkodaros ir intelektinių paslaugų skyriaus vyresnysis dailininkas Jokūbas Zovė.

Trumpai apie parodą

Data	sausio 14 d. – vasario 10 d.
Laikas	skaityklos darbo laiku
Vieta	Retų knygų ir rankraščių skaitykla, V a.
Dalyvavimas	įėjimas laisvas
Daugiau informacijos	socialiniame tinkle „Facebook“ ›