2019 m. sausio 31 d.

Gyčiui Lukšui verčiant Ivaną Turgenevą padėjo ir gera muzikinė klausa

Kino režisierius Gytis Lukšas išvertė niekada anksčiau į lietuvių kalbą neverstus vėlyvuosius Ivano Turgenevo kūrinius, tuometinių leidėjų pavadintus eilėraščiais proza. Pats rusų rašytojas šiuos mažai kam žinomus tekstus vadino „Senilia“ (išvertus iš lotynų k. – „Senatviškos“). Trumpus  kūrinius I. Turgenevas rašė ant paskirų popieriaus skiaučių paskutiniais gyvenimo metais, ligos prikaustytas prie lovos, nelabai ir norėjo juos publikuoti. Pasak G. Lukšo, I. Turgenevo kūrybą žinantys skaitytojai pastebės, kad rusų klasiko vėlyvieji tekstai labai skiriasi nuo ankstyvųjų kūrėjo – dar sveiko, stipraus ir gražaus žmogaus – darbų.

Vertėjas ir lietuviško leidimo sudarytojas G. Lukšas pasakoja, kad tekstų yra gerokai daugiau nei pateko į knygą. „Senilia“ išleista daugelyje Europos valstybių, tačiau skirtingose šalyse knygos sudarytojai ir leidėjai renkasi skirtingus kūrinius. „Aš atrinkau tuos, kurie patiko man, – tokiam, koks esu šiuo gyvenimo etapu“, – sako lietuviško leidimo vertėjas ir sudarytojas.  

Knyga „Senilia“ turi ir savo atsiradimo istoriją, paženklintą lemtingai įvykius nukreipusio atsitiktinumo. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos TV studijoje G. Lukšas pasakojo, kaip, ieškodamas siužeto savo kuriamam muzikiniam kūriniui, kompozitorius Viačeslavas Ganelinas surado ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje beveik nežinomą prieš pat mirtį I. Turgenevo rašytą tekstą „Visagalės meilės giesmė“. Sudomintas bičiulio atradimo, režisierius G. Lukšas Rašytojų sąjungos bibliotekoje seniai išleistuose I. Turgenevo raštuose atrado šį labai netikėtos formos kūrinį, parašytą lyg perpasakojant atrastą itališką rankraštį. Ten pat atrado ir „Senilia“. Taip iš pradžių ėmė versti sau pačiam, o dabar šios veiklos rezultatas – pirmoji sudaryta ir išversta knyga.

Vertimas kino režisierių įtraukė į labai įdomų atradimų ir ieškojimų procesą. „Būna, kad dėl vieno sakinio negaila sugaišti dienos ar net kelių. Ne taip paprasta lietuvių kalboje rasti atitikmenų XIX a. rusų aristokratų rafinuotos kalbos žodžiams“, – pasakoja G. Lukšas. Grožinės literatūros vertimu užsikrėtusiam kino režisieriui labai padėjo ir gera muzikinė klausa. Pasak G. Lukšo, vertimas – tai ne tik sakinio prasmės, bet ir kalbos skambėjimo perteikimas. „Man atrodo, kad literatūra bene artimiausia muzikai. Skaitydamas neregėto grožio I. Turgenevo sakinius ir bandydamas įsivaizduoti, kaip jie galėtų skambėti lietuviškai, klausiausi sakinių ritmikos, melodijos, skaičiavau, kiek yra skiemenų, ir ieškojau, kur yra sakinio kulminacija“, – pasakojo pašnekovas.

Ivano Turgenevo knygos „Senilia“ vertimo publikavimas ir kultūros spaudoje skelbti kiti Gyčio Lukšo vertimai skatina jų autorių tęsti šią veiklą – versti ne tik iš rusų, bet ir iš kitų kalbų. Vėl ieškodamas niekada neverstų, mažai žinomų kūrinių, režisierius atrado Oscaro Wilde‘o pasakojimus prie pietų stalo, užrašytus bendraamžės aktorės. 

Visą pokalbį žiūrėkite vaizdo įraše.