2019 m. gegužės 8 d.

Angliškai elegantiška Pasaulio pabaiga Justino Žilinsko rekomenduojamose J. Wyndhamo „Trifidų dienose“ 

Pokalbio į Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos TV studiją rašytojas ir teisininkas Justinas Žilinskas atėjo kaip skaitytojas. Paties rašytojo knygos šį kartą neaptarinėtos. Dvejonių dėl kažkada skaitytos, bet vis dar nepaleidžiančios, vertos aptarti, kitiems priminti ar pasiūlyti knygos nebuvo. „Sulaukęs tokio pasiūlymo, beveik iš karto pagalvojau apie Johno Wyndhamo „Trifidų dienas“. Matyt, ši knyga, nors skaityta labai seniai, liko manyje giliai. Prisimenu, nešdavausi ją į mokyklą ir cituodavau diskusijose su klasiokais, gal labiau – su klasiokėmis. Juk knyga, nors iš fantastikos aukso fondo, iš esmės yra apie visuomenę, vyrų ir moterų padėtį joje – taip pat“, – sako J. Žilinskas.

Svarstymai apie pasaulio tvarką, teisingą visuomenės sąrangą, mokslo ir verslo santykį su gamta J. Wyndhamo „Trifidų dienose“ vyksta apokaliptinėje Pasaulio pabaigos atmosferoje. Įdomu tai, kad šių dienų žmogui, kasdien susiduriančiam su klimato kaitos reiškiniais ir ne vien teigiamais technologijų skverbimosi į kasdienį gyvenimą ženklais, Pasaulio pabaigos tema „Trifidų dienose“ gali pasirodyti daug mažiau fantastiška nei knygos pasirodymo metais (1961). Maža to, judantys, komunikuojantys ir organizuotai veikiantys augalai (knygoje vadinami trifidais) dabarties skaitytojui, nors ir probėgomis šį tą girdėjusiam apie naujausius neurobiologijos mokslo atradimus, galėtų pasirodyti labiau realūs nei XX a. antrojoje pusėje. 

J. Žilinskas atkreipė dėmesį, kad knyga kritikuota dėl per daug gražiai ir švelniai pavaizduotos Pasaulio pabaigos. Pasak jo, kai kurie knygos kritikai ar tiesiog siaubo fantastikos žanro mėgėjai ironizuoja, kad tikroji apokalipsė nebus tokia graži. Iš tiesų, siaubo knygoje nėra daug, o ir tą, kuris yra – trifidai juk mėsėdžiai, o jų organizuota veikla nukreipta prieš žmogų, – dažnai nustelbia vyro ir moters meilės siužetinė linija. Apakusios žmonijos (išskyrus keletą procentų atsitiktinai išsigelbėjusiųjų) tema „Trifidų dienose“ J. Wyndhamui – kitaip nei portugalų rašytojo José Saramago knygoje „Aklumas“ (1995), – netapo pretekstu vaizduoti nužmogėjimą, brutalumą ir visuotinę degradaciją. „Trifidų dienų“ skaitytojas skatinamas mąstyti apie priežastis, atvedusias žmoniją prie katastrofos, ir tolesnes gyvenimo žemėje galimybes, nenardinant jo į kovos dėl išlikimo siaubą.

Tai, ką knygos kritikai vadina neįtikinamu apokaliptinio siaubo trūkumu, J. Žilinskas vertina kaip anglišką eleganciją ir skaitydamas mėgaujasi tekstu. Taip pat jis atkreipia dėmesį, kad Londonas šioje knygoje – vis dar pasaulio centras; vėliau tokio žanro literatūroje šią vietą užėmė Niujorkas ir kiti pasaulio centrai.

J. Wyndhamo „Trifidų dienos“ lietuvių kalba pirmą kartą pasirodė 1978 metais, tuo metu leidžiamoje mokslinės fantastikos knygų serijoje „Zenitas“. 1994 m. tas pats vertimas išleistas dar kartą. Praėjus porai dešimtmečių nuo lietuviško vertimo perskaitymo, J. Žilinskas internete surado originalų anglišką knygos tekstą ir aptiko, kad „Zenito“ serijos skaitytojai skaitė sovietinės cenzūros iškarpytą variantą.

Argumentų, kodėl knyga aktuali ir įdomi dabar, praėjus beveik šešioms dešimtims metų nuo jos pasirodymo, pokalbio metu nuskambėjo ne vienas. Argumentų „prieš“ nerado nė vienas iš pašnekovų. Galbūt kiti skaitytojai ras papildomų argumentų „už“ ar bent vieną „prieš“. Gal jie bus aptikę daugiau sovietinės cenzūros iškarpytų teksto vietų, nei buvo paminėta laidoje. O gal susidarys būtinų elegantiškai Pasaulio pabaigai daiktų ir darbų sąrašą, nes šią J. Wyndhamo knygą galima skaityti ir kaip pasiruošimo pasaulinio masto krizei instrukciją (perskaitę knygą, įsitikintumėte, kad gebėjimas orientuotis bibliotekų fonduose ir archyvuose tokios krizės atveju būtų vienas būtiniausių gebėjimų).