2019 m. birželio 10 d.

Nacionalinėje bibliotekoje – tarpukario Lietuvos švenčių tradicijas atspindinti paroda

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo erdvėje vyko naujo leidinio „100 pakilių akimirkų: tarpukario Lietuvos šventės ir iškilmės“ pristatymas, taip pat atidaryta tos pačios tematikos kilnojamoji paroda. Kruopščiai brandinti darbai – tai vaizdais papasakota tarpukario Lietuvos šventinio gyvenimo istorija. Segmentuotai pristatytos svarbiausios to meto šventės, jų ištakos, įvairovė. Pristatyme dalyvavo parodos ir leidinio sudarytoja, Kauno apskrities viešosios bibliotekos darbuotoja Rimantė Tamoliūnienė.

Lietuvos atkūrimo šimtmečio sukakties kontekste įdomu atsigręžti į valstybės kūrimosi pradžią, pamąstyti apie praeities svarbą dabarčiai ir pasidomėti tarpukariu, kai, paskelbusi nepriklausomybę, Lietuva galėjo ir norėjo švęsti. „Mintis žvilgtelėti į tarpukario šventes atsirado švenčiant Lietuvos valstybingumą. Įdomu atsigręžti į tai, kaip mūsų jauna valstybė šventė, kaip tos šventės gimė, kaip joms buvo ruoštasi, nes tuomet valstybingumas buvo gana trapus“, – prisimindama parodos ištakas kalbėjo R. Tamoliūnienė.

Rengiant leidinį ir parodą daugiausia dėmesio skirta senosioms fotografijoms, taip pat tarpukario periodinei spaudai. Parodos atidaryme R. Tamoliūnienė teigė: „Geriausias įrodymas ir vizualinė medžiaga – senosios fotografijos, kurios mums leido pasižiūrėti, studijuoti, kaip atrodė skirtingos šventės. Kitas šaltinis – to meto spauda, aprašinėjusi šventes.“ Pasak jos, analizuojant įvairius šaltinius išryškėjo įdomi tendencija, kad švenčiant kokį nors dešimtmetį patriotiškumas ir masiškumas, žmonių minios buvo didesnės nei, pavyzdžiui, švenčiant 30-ies metų sukaktį. „Valstybingumo pradžioje, regis, šventės žmones stiprino iš vidaus. Jie susiburdavo, susivienydavo ir tai kėlė vienybės jausmą, patriotiškumą“, – mintimis dalijosi parodos rengėja.

Rengiant leidinį ir parodą naudotasi asmeniniais rinkiniais, privačių asmenų archyvais, įvairių institucijų fondais ir archyvais. Atrinktos nuotraukos, geriausiai atspindinčios temą, įvairius Lietuvos regionus. Darbais stengtasi orientuotis į kuo įvairesnius Lietuvos miestus, miestelius, ne tik į laikinąją sostinę, apie ją išlikusi gausi informacija. Kai kurios leidinį puošiančios nuotraukos publikuojamos pirmą kartą.

Paroda suskirstyta į 9 temas: „Šventėme valstybingumą“, „Tautos laisvės gynėjai šventėse“, „Sukaktys ir minėjimai – pagarba praeičiai“, „Dainuota Lietuvai“, „Šventėse Lietuvos ateitis“, „Į šventes kvietė bažnyčių varpai“, „Kilnaus idealizmo vedami“, „Kalendorinių švenčių ratu“ ir „Švenčių įvairovė“.

R. Tamoliūnienės žodžiais, svarbiausios buvo šventės, kuriose švęstas valstybingumas. „Tai Tautos šventė, Vasario 16-osios šventė. Dažniausiai šios iškilmingos šventės prasidėdavo šventomis mišiomis, paskui vykdavo paradai, kuriuose dalyvaudavo prezidentai, įvairūs iškilūs asmenys. Vakare miestuose buvo rengiami koncertai, žmonės puošėsi, pynė vainikus“, – pasakojo Kauno apskrities viešosios bibliotekos darbuotoja.

Ypač populiarios ir visuomenės mėgtos šventės, R. Tamoliūnienės teigimu, – kariuomenės paradai, kurių stebėti traukdavo minios žmonių, moterys kareivius apmėtydavo gėlėmis. Svarbios šventės – Priesaikos diena, aviacijos, kariuomenės ir visuomenės suartėjimo šventės, kuriose, kaip ir dabar, buvo verdama kareiviška košė. Ne mažiau svarbios sukaktys ir minėjimai: iškilių žmonių, taip pat žuvusių už Lietuvos laisvę pagerbimas. „Ryškiausią pėdsaką šalies istorijoje paliko Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių minėjimas, jį lydėjo 500 valandų Petro Rimšos sukurto Vytauto Didžiojo paveikslo ir Raportų knygos kelionė. Ji buvo nešama, plukdoma, skraidinama. Kiekvienas miestelis pasidarydavo vartus: vieni ateidavo, kiti perimdavo. Labai iškilmingai paminėtas Prezidento Antano Smetonos 60-metis. Dvi dienas visoje šalyje vyko iškilmingos pamaldos, kariuomenės ir įvairių organizacijų paradai, koncertai, vaidinimai“, – pabrėžė R. Tamoliūnienė.  

Atskiras parodos stendas skirtas Dainų šventei, aktualiai tiek tarpukario, tiek nūdienos Lietuvoje. Tai buvo svarbi tautos vienybės ir kultūrinės tapatybės išraiška. Parodoje dėmesys taip pat skiriamas šventėms, kurias organizavo įvairios švietimo įstaigos ir kurios buvo orientuotos į jaunimą: nuotraukose regima, kaip vaikų darželiuose švęsta Vasario 16-oji, minėtas A. Smetonos jubiliejus, plakatai, skelbiantys apie pirtis, švarą. Pasak R. Tamoliūnienės, viena įdomiausių švenčių – medelių sodinimas, kai moksleiviai buvo plukdomi į vietas, kuriose sodindavo medelius, po to grodavo koks nors karinis orkestras, dalyviai šokdavo rateliuose.

Tarpukario Lietuvoje švęstos įvairios religinės šventės – atlaidai, Petrinės, Joninės, taip pat kalendorinės šventės – Kalėdos, Naujieji metai, Sėkminės, Užgavėnės. Anuomet Lietuvoje buvo daug organizacijų, kurios irgi šventė savo sukaktis: pavasarininkai, ateitininkai, šauliai, jaunalietuviai, neolituanai. Švenčių įvairovę atspindinčiame stende regimi paminklų atidengimai, naujų pastatų, gatvių, tiltų atidarymai, svarbių pastatų šventinimai, derliaus šventės.

Leidinys „100 pakilių akimirkų: tarpukario Lietuvos šventės ir iškilmės“ papildytas citatomis iš tarpukario spaudos, jos šiek tiek daugiau iliustruoja švenčių dvasią, svarbą visuomenėje. 1925 m. leidinyje „Vienybė“ rašyta: „Malonu dabar prisimint 1918 m. vasario 16 dieną, kada paslydus Lietuvos engėjų kojai, Lietuva pasiskelbė visam pasauliui laisva, nepriklausoma valstybe. Ši tautos šventė privalo padaryt mus šventesniais, tobulesniais, ištikimesniais tautos ir valstybės reikaluose <...> Ne tuščiais valio tikrai pagerbsim savo valstybės nepriklausomybės sutiktuves, o darbais <...>“

Knygoje įamžintos ir žymių Lietuvos visuomenės veikėjų, politikų mintys. Pirmosios Vyriausybės vadovas Augustinas Voldemaras, vertindamas Vytauto Didžiojo atminimą, svarstė: „Mums Vytautas yra ne tuščias žodis: mums jis yra gyva istorijos jėga, ir mes juntame, kad Vytauto nebaigti darbai laukia, kad ateitų nauji pasiaukojusieji Lietuvos žmonės ir kad toliau vestų tą darbą.“

Paroda Valstybingumo erdvėje veiks iki birželio 27 d.