2019 m. birželio 13 d.

Mokslininkai identifikavo Maironio savivaizdžio kūrimo strategiją

Prieš 124-erius metus Maironis pirmą kartą išleido „Pavasario balsus“ (1895). Literatūrologės Vandos Zaborskaitės teigimu, „Pavasario balsai“ buvo tautos atgimimo poetinis manifestas, knyga, kėlusi tėvynės meilę ir pasiryžimą darbuotis jos labui. Tai buvo naujų laikų modernios lietuvių tautos balsas, tačiau šių dienų mokslininkai „Pavasario balsuose“ įžvelgia ne tik kūrybos svarumo, patriotiškumo puoselėjimo dėmenis.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo erdvėje vyko vieša paskaita „Pavasario balsai“ kaip Maironio autoportretas“. Renginyje dalyvavęs tekstologas, literatūrologas prof. dr. Paulius Vaidotas Subačius aptarė jau trečius metus vykdomą Lietuvos mokslo tarybos programos „Modernybė Lietuvoje“ projektą „Pavasario balsų mikroistorija: lietuviškų tekstų modernėjimo genetinė rekonstrukcija”. Pasak jo, mokykloje Maironis neretai pristatomas kaip didelis modernizatorius, teigiama, kad jis modernizavo poetinę raišką, sukūrė tobulą silabotoniką, sukūrė visiškai individualius poetinius paveikslus. Profesoriaus teigimu, susidaro įspūdis, jog kartais bijoma sugriauti tautinių šventųjų tobulumą, monumentalumą, fundamentalumą, o projektu norėta patikrinti visuotinai žinomas tezes, naujai pažvelgti į Lietuvos kultūrai, istorijai svarbią Maironio figūrą.

Dailės istorikė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė ir literatūrologas dr. Mikas Vaicekauskas pristatė Maironio savivaizdį ir pastarojo strategiją, kurtą „Pavasario balsuose“. Analizavo, kaip ji buvo formuojama, kokie svarbiausi ypatumai išryškėjo Maironio autoportrete, kokios konkrečios knygos puošybos detalės ir poligrafinės priemonės buvo panaudotos šiam tikslui.

Maironis „Pavasario balsus“ išleido penkis kartus – 1895, 1905, 1913, 1920 metais ir savo paties „Raštų“ tome 1927 metais. Dr. M. Vaicekauskas kruopščiai išanalizavo ir, remdamasis gausia vizualine medžiaga, pristatė skirtingų „Pavasario balsų“ leidimų ypatybes, Maironio indėlį į leidybos procesą. Rengiant visus leidimus poezijos rinkiniai buvo gausiai pildyti, keista struktūra, daryta atranka, eilėraščiai taisyti ir redaguoti. Maironis ne tik keitė savo poetinę kalbą, bet ir pats formavo leidinių materialųjį kūną. 1913 metų „Pavasario balsų“ leidimas buvo iliustruotas autoriaus asmeninėmis fotografijomis, iliustruojančiomis jo gyvenimo kelią nuo gimnazisto iki kunigų seminarijos rektoriaus.

Ryškiausias autorinio dizaino pavyzdys buvo 1920 metų leidimas, poeto pageidavimu iliustruotas asociatyviais piešiniais, itin gausiomis vinjetėmis ir jo mūzų nuotraukomis. Ši aplinkybė tuo metu sukėlė nemažą kritikos bangą. Pasak dr. M. Vaicekausko, remiantis amžininkų liudijimais, matyti, kad daug kam atrodė nepadoru, kai kunigas viešai išpažįsta savo jausmus ir net pristato savo erotinių fantazijų įkvėpėjas. Mokslininko teigimu, tikėtina, kad tokių veiksmų Maironis ėmėsi kryptingai, tvirtai apsisprendęs. Anuomet sklido kalbos apie Maironio slaptą romaną su moterimi. Dėl šių kalbų Maironis nebuvo įšventintas į vyskupus. Manoma, kad apmaudas ir nusivylimas paskatino ambicijų ir karšto būdo nestokojusį Maironį paviešinti kai kurių savo mūzų atvaizdus.

Prof. G. Jankevičiūtė dalijosi mintimi, kad Maironio dėmesys „Pavasario balsų“ materialiajam kūnui visiškai atitiko jo savivaizdžio kūrimo strategiją, tai buvo integrali jos dalis. „Maironio idealas, kaip priklauso XIX a. Lietuvos kaimo suformuotam žmogui, atspindi turtingų žemvaldžių kultūrą. Kunigystė reiškė ne tik išsimokslinimą, visuomenės vertinimą, bet ir iškilimą virš profaniškų mirtingųjų. Iškilimą dar labiau didino poeto talentas ir visuomenės vedlio misija“, – kalbėjo profesorė.

Pasak vakaro prelegentų, Maironis stengėsi užsitikrinti ir žemiškuosius savo išskirtinės padėties atributus. Materialius to įrodymus – XVIII a. rūmų įsigijimas pačiame miesto centre, kuriuos Maironis rekonstravo, įveisė sodą. Poetas įsikūrė 8 kambarių bute, o likusias patalpas perdavė bažnytinėms institucijoms. Anot G. Jankevičiūtės, nors šiandien išlikę poeto namai nėra visiškai autentiški, bet patalpų dekoras, baldai didžiąja dalimi yra originalūs ir leidžia įsivaizduoti, kokioje aplinkoje Maironis gyveno, kokią žinią stengėsi perteikti lankytojams ir iš dalies teigti sau pačiam. „Savo namuose jis norėjo jaustis kaip dvarininkas, tačiau nemažiau svarbi jam buvo lietuvybė. Patriotiniai motyvai buto lankytoją lydi nuo pirmųjų žingsnių. Pradedant durų skambučiui pritaikytomis kanklėmis ir tautinių elementų puošyba kambariuose“, – tyrimo medžiaga dalijosi G. Jankevičiūtė.

Paskaitoje taip pat buvo aiškiai įvardyta, kokį savo portretą sąmoningai norėjo pristatyti ir kryptingai kūrė Maironis. Pasak G. Jankevičiūtės, nemažas tapytų Maironio portreto skaičius liudija apie išskirtinę poeto atidą savo asmeniui. Nekyla abejonių, kad šią kolekciją Maironis kaupė nuosekliai, norėdamas užsitikrinti, kad ateities kartoms jį primins ne tik knygos ir nuotraukos, bet ir tvaresni, tauresni dailės darbai. „Maironis norėjo būti prisimenamas kaip ramus, išlaikytas, išmintingas, orus ponas. Bažnyčios didikas ir nacionalinės literatūros klasikas. Šį savo pageidavimą jis yra akcentavęs dailininkams“, – pasakojo mokslininkė.

Prof. G. Jankevičiūtė aptarė paralelę tarp savivaizdžio kūrimo XIX–XX a. sandūroje ir kuriamo nūdienos visuomenės. Anot jos, šiandieninių autoreprezentacijų socialiniuose tinkluose ir Maironio savivaizdžio sklaidos pagrindinis skirtumas esti tas, kad šiais laikais savivaizdžio formavimo procesas smarkiai sudemokratėjo, priemones kurti ir skleisti savivaizdį turi bet kas, smarkiai patobulėjo ir sklaidos technologijos, tačiau žmonių psichologija nepasikeitė. Pasak mokslininkės, įžvelgtinas panašumas, kad, nepaisant beveik masinio autoreprezentacijos masto, noras matyti viešai eksponuojamą savo įvaizdį ir taip daryti įspūdį savo amžininkams, yra suvokiamas su tam tikra kritiškumo doze ir priskiriamas žmogiškosioms silpnybėms.

Daugiau tyrimo įžvalgų įraše: