Kviečiame į moderuojamą diskusiją „Negalios sąvokos kaita po 1990-ųjų. Pasakojimai, atmintys ir patyrimai“. Dalyvauja: Jurga Jonutytė, Giedrė Šmitienė, Daiva Šidiškytė, Žilvinas Mišeikis, Jelena Simonova.
Prieš 4–5 dešimtmečius didžioji dalis žmonių, turinčių vienokią ar kitokią negalią, galėjo egzistuoti tik visuomenės pariby – jie buvo viešai nematomi ir negirdimi, nefigūravo viešumoje, beveik nedalyvavo kultūriniame gyvenime, jų nebuvo renginiuose, valstybinėse įstaigose, į juos retai atsigręždavo žiniasklaida.
Daugelio kalbintų žmonių manymu, po 1990 m. situacija pradėjo akivaizdžiai keistis. Tačiau šie pokyčiai ne visada buvo vienareikšmiškai pozityvūs – visuomenės supratingumas patyrė ir dar vis patiria sudėtingą ir netrumpą virsmą. Iki šių dienų visuomenėje vis dar vyksta negalios priėmimo, pripažinimo, prisijaukinimo procesas. Jo formos kinta – nuo absurdiškų pseudo-priėmimo situacijų nepriklausomybės atgavimo laikais, vėlesnio negalios fetišizavimo kultūriniuose ir religiniuose kontekstuose iki galiausiai atsirandančio suvokimo, kad „negalia yra nei gerai, nei blogai – ji tiesiog yra“. Pastarasis požiūris įsitvirtina, kartu su juo visuomenėje lieka mažiau baimės, atstūmimo ir pasidalijimo į grupes.
Tyrimas vykdomas įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos projektą „Negalios samprata Lietuvoje: gyvenimo pasakojimai kūno filosofijos aspektu“.
Trumpai apie renginį
Data | gruodžio 5 d. |
Laikas | 17.30 val. |
Vieta | Meno erdvė, V a., 535 kab. |
Trukmė | 2 val. |
Dalyvavimas | įėjimas laisvas |
Organizatorius | Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas |
Daugiau informacijos | socialiniame tinkle „Facebook“ |