2019 m. gruodžio 4 d.

Nacionalinėje bibliotekoje analizuotas 2019 m. lietuvių literatūros pulsas

Netylant pokalbiams ir svarstymams, kurios 2019 metais pasirodžiusios knygos verčiausios aukščiausių skaitytojų ir literatūros kritikų įvertinimų, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko diskusija „Šiuolaikinė lietuvių literatūra. Ką skaitėme 2019 metais?“ Diskusijoje dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos dėstytoja, literatūrologė doc. dr. Žydronė Kolevinskienė, žurnalo „Metai“ vyriausiasis redaktorius, poetas Antanas Šimkus, rašytojas, vertėjas, humoristas Paulius Ambrazevičius, Vilniaus Valdorfo mokyklos dvyliktokas, knygų tinklaraščio „Knyginis Linas“ autorius Linas Kurtinaitis. Diskusiją moderavo Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus vyriausioji metodininkė-tyrėja dr. Dalia Cidzikaitė.

Diskusijoje analizuota, kokie literatūros žanrai vis labiau vertinami ir mėgstami Lietuvos skaitytojų, kokie kūriniai traukia tiek literatūros profesionalų, tiek skaitytojų mėgėjų dėmesį, o kur jų požiūris ir nuomonė išsiskiria. Pokalbyje aptartos tiek grožinės literatūros, tiek eseistikos, egodokumentikos, istorinės dokumentikos knygos.

Literatūrologė Ž. Kolevinskienė svarstė, kad atsigręžiant į 2018–2019 metus išryškėja tam tikros tendencijos ir matyti, jog kai kurie dalykai nėra pakitę. „2010 metais drąsiai įsiveržus istorinės tematikos romanams, istoriškumas, istorinis naratyvas tęsiasi iki šiol. Istorinė tematika autoriams yra svarbi ir ji gali reikštis įvairių žanrų kūriniuose. Tai gali būti fikcinė literatūra, romanai ar apsakymai, bet gali būti ir biografinio lygmens literatūra. Ši tendencija tebelieka svarbi, o tai reiškia, kad ji įdomi ir skaitytojams“, – įžvalgomis dalijosi Ž. Kolevinskienė.

Pasiremdamas konkrečiais pavyzdžiais, literatūrologei pritarė rašytojas, vertėjas P. Ambrazevičius. Jo akimis, 2019 m. lietuvių literatūros lauke sužibėjo Gražinos K. Sviderskytės knyga „Lituanica. Nematoma pusė“. „Tai vienas įspūdingiausių veikalų, kuriuos skaičiau per paskutinius penkerius metus. Tai knyga, parašyta disertacijos pagrindu, iš kurios sužinojau daug naujų dalykų apie Darių ir Girėną“, – kalbėjo P. Ambrazevičius.

Žurnalo „Metai“ vyriausiasis redaktorius, 2019 m. atskiromis knygomis pradėtų leisti rašytojo Juozo Baltušio dienoraščių redaktorius Antanas Šimkus kėlė klausimą, kodėl pastaruoju metu ypač populiarūs egodokumentai. Pasak jo, visame praeities žemėlapyje regima dar gana daug baltesnių, neišaiškintų dėmių, todėl daug žmonių teigia, kad viena ar kita biografija žymiai įdomesnė nei fikcinės knygos. A. Šimkus taip pat pabrėžė, kad kontroversiškos asmenybės traukia visada, ypač jei įsigali vienas naratyvas, o kas nors svarsto, gal yra ir kita jo pusė.

Ž. Kolevinskienė įžvelgė dar vieną – rimtų akademinių populiariosios literatūros tyrimų poreikio tendenciją: „Labai akivaizdu, kad ta literatūra kartais yra nurašoma, nors mes turime kokybiškos populiariosios literatūros, na, gal kartais ir mažiau kokybiškos, bet vis tiek reikalingi to lauko, kuriame telkiasi skaitytojai, akademiniai tyrimai.“

Diskusijoje taip pat svarstyta, kad kai kurios anksčiau literatūros lauke populiarios praktikos pastaraisiais metais stabilizavosi. Pasak P. Ambrazevičiaus, matyti, kad dingo prieš 8 ar 10 metų ypač populiari mada, kai vienu metu knygynus tiesiog užtvindė žinomų žmonių biografijos. Jam antrino Ž. Kolevinskienė, pritarusi, kad pastaruoju metu tikrai sumažėję pseudobiografijų, nors buvo laikas, kai buvo juntamas jų plūstelėjimas.

Diskusijoje taip pat kalbėta apie profesionalumo sąvokos rėmų literatūros skaitymo lauke kitimą bei tai, ko knygose ieško ir ką labiausiai vertina literatūros mokslo profesionalai bei skaitytojai mėgėjai. „XXI amžiuje profesionalumo kategorija ar sąvoka, deja, tampa kvestionuojama. Man atrodo, kad šiandien profesionaliais literatūros skaitytojais save gali laikyti ir laiko daug kas. Tai nebūtinai literatūrologai“, – mintimis dalijosi mokslininkė. Anot jos, profesionalūs literatūros kritikai, literatūrologai kūriniuose kartais ieško vienų dalykų, jie daugiau mato kontekstą ir tendencijas, o mėgėjai dėmesį kreipia į kitus aspektus. Skaitytojai galbūt įprastai žavisi viena ar kita knyga. „Kartais profesionalų ir skaitytojų mėgėjų požiūris skiriasi, tačiau smagu, kad kai kurie dalykai juos vienija“, – kalbėjo Ž. Kolevinskienė.

Diskusijoje paliestas ir į švietimo programas įtrauktų kūrinių klausimas bei jaunimo nenoras skaityti kai kurių lietuviškų knygų. Atstovaudamas jaunimo požiūriui, P. Ambrazevičius dalijosi prisiminimais, kad mokantis mokykloje lietuviška knyga nebuvo populiari, nes kai kurie kūriniai brukti neatsižvelgiant į jaunuolių amžių, juos dominančias temas. Anot jo, esant tokiai situacijai, lietuviška knyga atrodo tikrai neįdomi, tačiau neįdomi tol, kol į rankas patenka A. Škėmos kūryba ir jaunuolis supranta, kad lietuviškai galima rašyti ir tokio žanro, tokio lygio knygas.

Ž. Kolevinskienė pritarė, kad moksleiviams rekomenduojant skaityti vieną ar kitą kūrinį kartais tikrai neatsižvelgiama į jų amžių, interesų lauką, tačiau, anot jos, literatūros klasiką, pavyzdžiui, Žemaitės kūrybą, pasitelkus rašytojos biografiją, kitus šaltinius, taip pat galima dėstyti įdomiai, bet tai priklauso nuo mokytojo.

Renginio vaizdo įrašas › 
Daugiau nuotraukų ›