Pasakas pažįstame nuo vaikystės, daugeliui tai buvo pirmoji pažintis su pasakojimo menu. Ir kokia užburianti! Ketvirtojoje ciklo „Biblioterapija iš namų“ laidoje Skaitytojų klubo vadovės Rasa Derenčienė ir Daiva Janavičienė primins, kad pasakos gali būti įdomios ne tik vaikams – prie jų verta grįžti bet kokio amžiaus.
Pasakų terapija – vienas iš biblioterapijos metodų asmenybei pažinti ir ugdyti. Pasakų svarba vaikystėje neabejotina, tai pirma edukacinė priemonė, per kurią vaikas pažįsta pasaulį ir vertybes. Labai svarbu, kad pasakų vertybės palaikytų humanistinį pasaulio suvokimą, neiškraipytų jo (tai kartais pasitaiko modernių autorių kūriniuose). Kad vaikai aiškiai suvoktų, jog tikslo siekti reikia dorai ir bandyti gali tekti vis iš naujo. Kad apgaudinėdamas ar nepagelbėdamas kelyje sutiktam silpnesniajam, nukentėsi pats ir skaudinsi kitus.
Pasakos gali būti puikus savęs atradimo šaltinis ir suaugusiesiems. Apie tai byloja dr. Clarisos Pinkolos Estes, jungiškosios krypties pcichoanalizės specialistės, studija „Bėgančios su vilkais. Laukinės Moters archetipas mituose ir pasakose“. Joje parodoma, kaip per mitus ir pasakas atsiskleidžia tikroji moters savastis, kurią autorė vadina „Laukinės Moters archetipu“. Anot autorės, nuo pačių seniausių laikų pasakos pirmiausia buvo skirtos gydyti – per jas atkuriama prarasta harmonija su savim ir pasauliu.
Terapiškai veikia ne tik pasakų klausymasis, skaitymas, interpretavimas, bet ir kūrimas ar epizodų perrašymas. Kurdami pailsime, išreiškiame asmenybę, atrandame mažiau pažinias savybes, o dalydamiesi kūryba praturtiname vienas kitą.
Rasa Derenčienė ir Daiva Janavičienė kviečia skaitytojus laidos metu sukurti pradėtos skaityti pasakos tęsinį – savąją versiją, kaip bus toliau. Ir pasidalinti atradimais.