2020 m. balandžio 24 d.

Karantino ypatumas: žiniasklaida be apsauginės kaukės

Kviečiame į pokalbį apie žiniasklaidą karantino sąlygomis. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vadovas Ginas Dabašinskas pokalbių platformoje kalbasi su Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku Dainiumi Radzevičiumi ir bibliotekos darbuotoju Arūnu Brazausku.

Pasak G. Dabašinsko, žiniasklaida labai svarbi per karantiną. Žmonės turi galimybę užsiskleisti savyje, o žiniasklaidai daugėja darbo sunkesnėmis sąlygomis — kaip ir medicinos, teisėsaugos darbuotojams. Ar žiniasklaida yra situacijos auka, – klausia G. Dabašinskas.

D. Radzevičiaus nuomone, per karantiną Lietuvos radijas ir televizija, visuomeninis transliuotojas, išlaikomas valstybės, turi išskirtinę progą parodyti Lietuvą išskirtinėmis aplinkybėmis — gyventojus, profesines, etnines grupes ir pan. Iš komercinės žiniasklaidos tokia galimybė irgi neatimta. Ši žiniasklaida turi šansą atsikratyti menkaverčio, nusibodusio turinio. Visais atvejais išauga gerų žurnalistų vertė ir poreikis.

A. Brazauskas prisimena ankstesnę ekonominę krizę, prasidėjusią 2008-ųjų pabaigoje. Tada tiek ekonominės aplinkybės, tiek vadinamoji „naktinė“ mokesčių reforma, privertė ne vieną redakciją optimizuoti veiklą. Paprastai šnekant, tai reiškė darbuotojų mažinimą. Kalbant apie dabartinę situaciją, svarbu įvertinti, kas yra ir galėtų būti mokamos elektroninės žiniasklaidos vartotojai. D. Radzevičius sveikina žiniasklaidos priemones, įsivedusias lankstesnę apmokėjimo sistemą, kaip antai „Verslo žinios“.

G. Dabašinskas primena, kad virtualizacija žengia į priekį, veikia ne vien mobilios redakcijos, bet ir maisto išvežiojimo į namus paklausa neįtikėtinai išaugo. Vis dėlto, žmonės — svarbiausias veiksnys: kam nors susirinkus geriausius darbuotojus, kiti galbūt pajus jų stygių.

Pasak A. Brazausko, informacinis laukas padalytas į daugybę nišų. Gerinant kiekvienos iš jų žiniasklaidos kokybę, kyla klausimas, kas tas pastangas parems: mecenatai, valstybė, patys vartotojai. Pavyzdžiui, Suomijoje nacionalinis transliuotojas išlaikomas iš specialaus mokesčio, kurį moka visi gyventojai. Tai garantuoja transliuotojo nepriklausomybę nuo politikų. Galbūt įmanomas mokestis, iš kurio būtų finansuojamas ne vien transliuotojas, bet ir daugiau žiniasklaidos.

D. Radzevičius mano, kad valstybė galėtų remti žiniasklaidą iš mokesčių mokėtojų pinigų skirdama individualiai kiekvienam gyventojui tam tikrą sumą žiniasklaidos prenumeratai.

G. Dabašinskas svarsto apie globalizacijos ir fragmentacijos santykį. Nors viešoji erdvė suskilusi į informacinius „burbulus“, krizės sąlygomis, kai aplinkui „marsiečiai, virusai ir karas“, atsiranda visus jungiančių dalykų. Popierinis laikraštis, kurį galima ramiai atsiversti šeštadieniais, daliai piliečių galėtų būti ir psichoterapijos priemonė.

Malonaus žiūrėjimo.