2020 m. gegužės 8 d.

Pokalbių ciklas su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centras rengia pokalbių ciklą su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais – rašytojais, literatūros ir kitų meno sričių atstovais. Lietuvai atšventus laisvės jubiliejų, kilo mintis su ryškiais kultūros veikėjais apsvarstyti per 30 metų nueitą kelią ir padiskutuoti apie nūdienos padėtį tiek visoje šalyje, tiek meno, ypač literatūros, lauke. Visi pokalbiai publikuojami interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“.

Vienas iš naujausių pokalbių – su Nacionalinės bibliotekos bičiuliu muzikologu ir politiku prof. Vytautu Landsbergiu. Nacionalinė premija jam paskirta 2011 metais už Lietuvoje ir pasaulyje nuosekliai plėtojamą čiurlionianą. Su profesoriumi kalbėjosi Matas Baltrukevičius apie Lietuvos pergales ir pralaimėjimus, ateities perspektyvas ir meilę lietuviškai žemei ir dangui.

Lietuva prieš 30 metų ir dabar: kas išlieka iš esmės nekintančio?

Išlieka noras būti. Tačiau tada jis buvo stipresnis.

Kokios, jūsų akimis, didžiausios šalies pergalės ir pralaimėjimai?

Atrodė, patikėjom savimi ir ateitimi. Tai buvo pergalė. Tačiau į nugarą įkibo praeitis, pasiilgimas pusvergių praeities. Svyruojam pirmyn ir atgal, prarasdami laiką ir džiaugsmą. To man labiausiai gaila.

Kokia, jūsų manymu, bus ateities Lietuva?

Vartodavome patogią formulę, gal ir mano ji buvo pasiūlyta: „Lietuva bus tokia, kokios norės jos žmonės.“ Tad be pažadukų, tik laisvės kelias į pasirinkimą. Po šia mintimi arba lengvu „atsifutbolinimu“ glūdėjo kitos. Ar žmonės išvis norės ko nors, juolab ko kilnaus, tad ir kilnios, patrauklios Lietuvos? Kokios Lietuvos ir kam? Ar Lietuvos, kuri pati save gerai sugalvoja ir kuriasi pasauliui? Ar tik norėjusios pasinaudoti pasauliu? Ar ateinančios kaip loterija tik savo pavieniams našlaičiams? Vėjų pagairės nuodėguliams? Tad ir atsakymas paprastas: kokie bus žmonės. Jeigu jų bus.

Ką jums reiškia lietuviška tapatybė ir su kuo ją pirmiausia siejate?

Netyrinėju, ji arba yra, arba nėra. Svarbiausia gal – meilė šiai žemei ir šiam dangui. Kintantiems mūsų metų laikams.

Kokius laikus šiandien, jūsų manymu, išgyvena literatūra, kultūra?

Tokius, kokie yra. Kokie atsitiko ir kokius pasidarėm. Galėtume labiau norėti pasidaryti geresnių.

Jei mūsų kūrinys – Lietuva, jei truputį mėgindavau prisidėti, tai norėčiau matyti mūsų kūrinį prasmingą. Reikalingą. Kuris turi ateitį. Nusivylimas Lietuva būtų fiasko, bet to gal neatsitiks. Traukis, šėtone. Juk ji amžina.

Kokias per nepriklausomos Lietuvos 30-metį sukurtas knygas ir muziką vertinate labiausiai?

Atsisakau būti ekspertas. Iš sutiktųjų pavardžių – Romualdas Granauskas, Jonas Mekas. Muzikoje – Bronius Kutavičius. Tai asmeniška.

Kaip muzikologas esate pirmiausia siejamas su didžiuliu indėliu į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybinio palikimo tyrimus. Kodėl pasirinkote būtent Čiurlionį?

Čia ne tas atvejis, kai Landsbergis tartum stovėjo, žiūrėjo, rinkosi ir pasirinko. Ne komercija, ne vitrina. Patiko kelyje. Iš to mintis, kad verta. Verta ir teisinga. Veiklos prasmė. Duoti šaliai anglies. 

Kas jums, kaip kūrėjui, yra didžiausias įvertinimas?

Jei mūsų kūrinys – Lietuva, jei truputį mėgindavau prisidėti, tai norėčiau matyti mūsų kūrinį prasmingą. Reikalingą. Kuris turi ateitį. Nusivylimas Lietuva būtų fiasko, bet to gal neatsitiks. Traukis, šėtone. Juk ji amžina.

Ar yra kas nors, ko gailitės neįgyvendinęs? Ir kaip reikia gyventi, kad kiekviename žingsnyje nereikėtų gailėtis?

Neparašiau kai kurių knygų, bet juk tai smulkmena. Gyventi reikėtų taip, kad nebūtų gėda. Ir kad nebūtų gaila nepalikus ženklo. Gaila gaišaties pasyviai dairiusis į griuvėsius, brydes, degimus. Laikas buvo dovana. Ačiū tau, begalinis dangau.

Kiti šio ciklo pokalbiai:

• Rašytojas V. Martinkus: „Savas kelias – sunki, bet didžiai vertinga privilegija, kurią pats sau dovanoji“ (II)
• Rašytojas V. Martinkus: „Savas kelias – sunki, bet didžiai vertinga privilegija, kurią pats sau dovanoji“ (I)
• K. Platelis: „Trisdešimties nepriklausomybės metų kelias nebuvo tiesus, bet vingiavo tinkama kryptimi“
• V. Juknaitė: „Pats didžiausias išbandymas žmogui yra išbandymas laisve“
• V. Braziūnas: „Kultūrai tenka gaimaroti ir vis minti biurokratijos duobkelius“
• G. Radvilavičiūtė: „Man išskirtinė vieta, kurioje susipažinau su pasauliu: dangumi, mirtimi, peizažu, kalba“
• A. Gailius: „Laisvė yra dovana, kurią privalome branginti kaip visų didžiausią turtą“
• Nacionalinės premijos laureatas, žurnalistas A. Žostautas: „Geras pasaulio pilietis gali būti tik pažinęs savo šaknis“
• Prof. T. Venclova: „Ateities Lietuva bus tokia, kokią sukurs žmonės“
• V. Daujotytė-Pakerienė: „Gyvenimas – iš jo viskas. Ir tai, ką galiu. Ir tai, ko ne“
• K. Nastopka: „Svajoju apie išmintingą, tolerantišką, daugiabalsę ateities Lietuvą“
• Literatūros kritikas V. Sventickas: „Svarbiausias gyvenimo nutikimas – grįžimas į Lietuvą“