Telefonas Klaustukas Gestu kalba Sitemap
2020 m. spalio 20 d.

Knygų ekspozicija rašytojo I. Bunino 150-osioms gimimo metinėms

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Humanitarinių mokslų skaitykloje parengta rusų prozininkui, poetui, vertėjui, Nobelio literatūros premijos laureatui Ivanui Buninui (1870 10 22 – 1953 11 08) skirta knygų ekspozicija.

I. Buninas yra pirmasis rusų rašytojas, pagrindinio literatūrinio apdovanojimo – Nobelio literatūros premijos – laureatas (1933). Jo kūriniai išversti į visas Europos kalbas, ne kartą ekranizuoti. I. Bunino sukakties minėjimas įtrauktas į UNESCO renginių sąrašą, ši sukaktis plačiai minima visame pasaulyje. Renginiai vyksta Maskvoje, Sankt Peterburge, Voroneže ir kituose Rusijos miestuose, Paryžiuje, Kaire, keliuose Jungtinių Amerikos Valstijų miestuose ir kitur.

I. Buninas gimė 1870 m. spalio 22 d. Voroneže nusigyvenusioje devynių vaikų (iš jų gyvi liko keturi) dvarininko šeimoje. Rašytojo vaikystė prabėgo Oriolo gubernijos Jeleco apskrities Butyrkų, vėliau Oziorkų vienkiemiuose. 1881–1886 m. jis mokėsi Jeleco gimnazijoje, tačiau nebaigęs ketvirtos klasės ją metė. Jo mokytoju tapo vyresnysis brolis Julijus, kuris, pastebėjęs Ivano literatūrinius gabumus, supažindino jį su rusų klasikų kūryba ir patarė rašyti pačiam. Sulaukęs 17 metų I. Buninas išspausdino pirmuosius savo eilėraščius ir nuo to laiko su plunksna nebesiskyrė. Iš Oziorkų devyniolikmetis I. Buninas išvyko ieškoti uždarbio, dirbo darbininku laikraščio redakcijoje, korektoriumi, statistu, bibliotekininku ir kt., niekada nebeturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, nuosavo namo. 1895 m. jis atvyko į Peterburgą ir gana greitai išleido pirmą prozos knygą, apsakymų rinkinį „Į pasaulio kraštą“ („На край света“, 1897), eilėraščių rinktinę „Po atviru dangum“ („Под открытым небом“, 1898), išvertė H. W. Longfellow poemą „Hiavatos giesmė“. Ant naujo šimtmečio slenksčio 1900 m. sukūrė vieną charakteringiausių savo kūrinių – apsakymą „Antaniniai obuoliai“ („Антоновские яблоки“), stebinantį subtiliu gamtos suvokimu.

Iki revoliucijos I. Buninas išleido daugiau kaip dešimt poezijos knygų ir laikė save visų pirma poetu. Jis puikiai jautė Rusijos kaimą ir gamtą, sugebėjo lyriškai juos pavaizduoti posmais. Ilgainiui I. Bunino poezija vis aiškiau virto filosofine lyrika, turinčia akivaizdų vidinį ryšį su jo proza, kuri taip pat subtiliai ir realistiškai atspindi Rusijos gamtą, inteligentijos ir vargstančių žmonių gyvenimą.

Nuo ankstyvos jaunystės iki senatvės I. Buninas vis būdavo susižavėjęs ir įsimylėjęs. „Nieko nėra baisesnio, žavingesnio ir paslaptingesnio už meilę nei danguje, nei žemėje“, – sakė I. Buninas. 1906 metais viso jo gyvenimo moterimi tapo Vera Muromceva – ištikima žmona, gyvenimo draugė, globėja, padėjėja. Su ja jis leidosi į egzotiškas keliones, aplankė daugelį Europos valstybių, ilgai gyveno Italijoje Kaprio saloje, buvo Turkijoje, Egipte, Sirijoje, Šiaurės Afrikoje, Ceilono saloje ir kt. Jis parašė daug kelionės apybraižų („Paukščio šešėlis“, „Judėjuje“, „Saulės šventykla“ ir t. t.) ir su jomis susijusių apsakymų („Broliai“, „Ponas iš San Francisko“ ir kt.). 1911–1916-ieji laikomi I. Bunino kūrybinio pakilimo metais. Rašytojas vieną po kito publikavo A. Tennysono, G. Byrono, A. de Musset, A. Mickevičiaus, T. Ševčenkos ir kt. naujus poezijos vertimus, parašė apysaką „Kaimas“ (1910), „Suchodolas“ (1911) ir kt., kuriose atskleidė valstietijos sunykimą ir bręstančius socialinius konfliktus. Neteisėtą Spalio perversmą vertino kaip „kruviną ir ištisinę beprotybę“, nepritarė jokiai prievartinei bolševikų visuomenės pertvarkymo idėjai. Iki pat mirties rašytojas negalėjo nei atleisti, nei susitaikyti su Rusijos socializmo despotų padarytomis beprotybėmis ir žmonių naikinimu. Iš revoliucinio Petrogrado išvyko į Maskvą, o iš ten 1918 m. gegužės 21 d. į Odesą, kur parašė savo dienoraštį „Prakeiktos dienos“ („Окаянные дни“) – vieną įnirtingiausių revoliucijos ir bolševikų galios demaskavimų. Ištraukos iš šio dienoraščio lietuvių kalba buvo publikuotos žurnale „Nemunas“ (1991, Nr. 5) ir laikraštyje „Dienovidis“ (1994, liepos 22, 29 d.). 

1920 m. po ilgų apmąstymų Buninai paliko revoliucinę Rusiją – tėvynę, kurios skausmingai ilgėjosi ir į kurią nebesugrįžo. Emigracijoje išbuvo trisdešimt trejus metus, iškentėjo gyvenimo be tėvynės tragediją. Gyveno Paryžiuje nedideliame išsinuomotame bute. Vasarai išvažiuodavo prie Viduržemio jūros – į Kanus arba Grasą. Vertingiausius kūrinius I. Buninas parašė emigracijoje. Tarp jų apysaką „Mitės meilė“ („Митина любовь“, 1925), „Jerichono rožė“ („Роза Иерихона“, 1924), „Saulės smūgis“ („Солнечный удар“, 1927), „Dievo medis“ („Божье дерево“, 1930) ir kt. Jo lyriniai eilėraščiai buvo išleisti „Rinktinių eilių“ knygoje („Избранные стихотворения“, Paryžius, 1929). 1927–1939 m. I. Buninas rašė svarbiausią savo gyvenimo romaną „Arsenjevo gyvenimas“ („Жизнь Арсеньева“). Šiame autobiografiniame romane aiškiai jaučiamos visos rašytojo kūrybos tendencijos: tai ir grįžimas prie ikirevoliucinio gyvenimo, jo buities, žmonių, tai ir ginčas dėl Rusijos ir jos ateities. Bet tai ir romanas monologas, filosofinė lyrinė proza.

1933 m. lapkričio 9 d. Švedijos akademijos sprendimu I. Buninui buvo įteikta Nobelio literatūrinė premija „už tikrą meistriškumą tęsiant klasikines rusų prozos tradicijas“.

1937 m. rašytojas baigė filosofinį ir literatūrinį traktatą „Tolstojaus išlaisvinimas“ („Освобождение Толстого“) – tai ilgi apmąstymai, paremti jo paties įspūdžiais ir artimai Levą Tolstojų pažinojusių asmenų liudijimais.

1938 m. I. Buninas surengė trijų savaičių literatūrinį turą po Baltijos šalis, lankėsi Kaune, Rygoje, Daugpilyje, Tartu, Taline. Ši kelionė aprašyta A. Bakuncevo knygoje „И.А. Бунин в Прибалтике“. Remdamasis išsamia dokumentine medžiaga – tarpukario Baltijos šalių ir Rusijos nacionalinės spaudos leidiniais, atsiminimais, laiškais, įvykių liudininkų dienoraščiais, dokumentais iš valstybinių šių šalių archyvų fondų – autorius skrupulingai atkuria I. Bunino turo kroniką ir atmosferą. Knygoje pateikti išsamūs paaiškinimai, anotuota vardų rodyklė.

Apie I. Buniną Lietuvoje pradėta kalbėti ir rašyti 1933 metais. Tais pačiais metais „Naujoji Romuva“ pradėjo spausdinti apysaką „Ponas iš San Francisko“. Apie rašytojo viešnagę Lietuvoje rašė K. Korsakas (J. Radžvilo slapyvardžiu) žurnale „Kultūra“ (1938, Nr. 4), J. Keliuotis žurnale „Naujoji Romuva“ (1938, Nr. 17), o po daugelio metų P. Mikalauskas žurnale „Nemunas“ (1983, Nr. 5).  Kauno apskrities viešoji biblioteka apie I. Bunino apsilankymą Kaune parengė medžiagą, su kuria galima susipažinti šiuo adresu ›

Antrojo pasaulinio karo metais I. Bunino simpatijos buvo Rusijos ir jos sąjungininkų pusėje. Po karo išleido apsakymų knygą „Tamsios alėjos“ („Темные аллеи“), kurioje dominuoja meilės tema. Šį leidinį autorius laikė geriausiai pasisekusia savo knyga.

Mirė I. Buninas Paryžiuje 1953 m. lapkričio. 8 d., palaidotas rusų kapinėse Saint-Genevieve-de-Bois netoli Paryžiaus.

Šioje knygų ekspozicijoje pateikiame I. Bunino kūrinius lietuvių kalba ir knygas apie rašytoją, esančias Humanitarinių mokslų skaityklos atviruose fonduose.

Be minėtų knygų lietuvių kalba, buvo išleista: „Apsakymai. Apysakos“ (1989); „Apsakymai“ (1973); „Meilės gramatika“ (2001);Lapkritis“ (1983); „Vaikystė“ (1979).

Su I. Buninui skirta knygų ekspozicija kviečiame susipažinti Nacionalinės bibliotekos Humanitarinių mokslų skaitykloje, o literatūros, esančios kituose bibliotekos fonduose, sąrašą pateikiame čia.

Primename, kad Nacionalinės bibliotekos informacijos paieškos konsultantai padeda parinkti tinkamiausią medžiagą studijoms ar tyrimams, pataria, kaip efektyviai naudotis bibliotekoje esančiais dokumentais, kaip surasti reikiamą leidinį kitoje bibliotekoje, siūlo pagalbą naudojantis elektroniniais ištekliais. Daugiau informacijos rasite čia.