Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka parengė parodą „Mūsų mintys: tarpukario jaunimo organizacijų laikraštėliai“. Tai Lietuvos kultūros tarybos remiamo projekto „Netikėtos kultūros atodangos“ dalis. Laikraštėlių parodai pateikė Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius. Parodoje taip pat eksponuojami Alytaus dailės mokyklos mokinių kūriniai, interpretuojantys spaudos temą.
Pasak doc. dr. Tomo Petreikio, laikraštėliais tradiciškai vadiname ranka rašytus ir operatyviaisiais dauginimo prietaisais spausdintus leidinius. Jų leidybos ir spaudos nereglamentavo spaudos įstatymai, išlikimu nesirūpino valstybinės bibliotekos. Tokie leidiniai buvo masinis XX a. jaunimo gyvenimo reiškinys, ir tik dalis reliktų pasiekė mūsų dienas.
Pirmųjų laikraštėlių pasirodymas sutapo su operatyviųjų dauginimo priemonių atsiradimu. Kopijuojamą tekstą reikėdavo dailiai užrašyti hektografiniu rašalu ir, prispaudus prie želatininės masės, paruošti spaudos formas. Tuomet galima nesunkiai dauginti tekstus ir iliustracijas. Vėliau procesas mechanizuotas, sukurtas šapirografas. Čia želatina sukoncentruota ne dėžutėje, kaip hektografe, o juostoje (dar vadinamoje kaspinu), pats atspaudas gaminamas mechaniniu aparatu, nebereikia kiekvienos kopijos spausti prie hektografo.
Nors aptariami leidiniai vadinami laikraštėliais, dauguma jų buvo susegami ar susiuvami, kietesnio popieriaus viršeliais. Paprasčiausi viršeliai, kaip ir vidinis turinys, būdavo atspausti violetine šapirografuoto kopijavimo spalva. Kai kurie egzemplioriai turi išskirtinius spalvotus viršelius: guašu ar tempera tapytus peizažus, gėlių puokštes, dekoratyvines kompozicijas. Savilaidos leidinėlių viršeliuose, panašiai kaip dabartiniuose žurnaluose, buvo iškeliama svarbiausia vizualioji informacija ir paties leidinio idėja.
Laikraštėliai suklestėjo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Masinio pradinio švietimo sistemai reikėjo ne vien pradinių, vidurinių ir gimnazijų tinklo, bet ir kūrybingos pedagogų bei moksleivių bendruomenės. Lietuvoje 1940 metais iki birželio 15 d. buvo leidžiama apie 80 mokyklinių laikraštėlių. Tai dukart mažiau nei 1925 metais, bet autoritarinis režimas per savo jaunimo organizacijas dar palaikė šį spaudos reiškinį. Pirmaisiais sovietinės okupacijos metais dauginimo prietaisų kontrolė padidėjo, daugelis visuomeninių organizacijų buvo uždarytos. Nesant nei prieinamų techninių galimybių, nei skatinimo ir mokytojų paramos, laikraštėlių leidyba apmirė ir sustojo. Nepaisant nepalankių sąlygų, kolekcininkai Jonas Kirlys ir Povilas Gasiūnas sugebėjo surinkti gana daug mokyklinių laikraštėlių ir išsaugoti ateities kartoms.
Parodoje eksponuojamų kūrinių autoriai (abėcėlės tvarka): Džoja Ugnė Balčiūnaitė, Emilija Baliukonytė, Emilija Balnanosytė, Karolis Barniškis, Goda Bingelytė, Augustė Buklerytė, Jorė Drungilaitė, Kamilė Dumalakaitė, Smiltė Geronaitytė, Aleksandra Jenčiūtė, Smiltė Jablonskytė, Ugnė Jankauskaitė, Gabrielė Jonynaitė, Patricija Judickaitė, Simonas Keblikas, Greta Kibirkštytė, Viltė Kursevičiūtė, Agota Kuznecovaitė, Ieva Leonavičiūtė, Smiltė Matusevičiūtė, Lela Macharadze, Erika Peleckaitė, Gerda Petraškaitė, Viltė Ribinskaitė, Loreta Skundaitė, Viktorija Šuliauskaitė, Skaistė Stankevičiūtė, Ema Turauskaitė, Oksana Vaitkevičiūtė, Raimonda Valvonytė, Rugilė Vencevičiūtė, Monika Zubrutė.
Alytaus dailės mokyklos mokytojai Indrė Diržienė, Danutė Garlavičienė, Gustas Jagminas, Audrius Janušonis, Mantas Kazakevičius.
Parodos „Mūsų mintys“ organizatoriai Kęstutis Šapoka, Rūta Chlomauskaitė, Jokūbas Zovė, Vaida Gasiūnaitė, Kotryna Abromaitytė, Gediminas Akstinas.
Paroda veikia 2020 m. lapkričio 6 d. – gruodžio 31 d.
Paroda yra projekto „Netikėtos kultūros atodangos“ dalis. Projektas vykdomas 2020 m. kovo 1 d. – 2021 m. balandžio 9 d.
Trumpai apie parodą
Data | lapkričio 6 d. – gruodžio 31 d. |
Laikas | bibliotekos darbo laiku |
Vieta | Pažinimo erdvė, V a. (535) |
Rėmėja | Lietuvos kultūros taryba |
Partneriai | Alytaus dailės mokykla, Bendruomenių programa „Socialinis sufleris“ |
Daugiau informacijos | socialiniame tinkle „Facebook“ |