2020 m. spalio 30 d.

Vėlinės – mirusiųjų atminimo diena

Vėlinės (Mirusiųjų atminimo diena, Ilgės) turi senas tradicijas, jos labai svarbios daugeliui Lietuvos žmonių.

2006 metais Lietuva ratifikavo UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo konvenciją, pagal kurią būtent Vėlinės turėtų susilaukti išskirtinio statuso – kaip labai savita ir gyvybinga mirusiųjų pagerbimo šventė.

Virtualioje elektroninio paveldo sistemoje epaveldas.lt, milžiniškame skaitmeniniame lobyne, užtikrinančiame greitą ir patogią prieigą prie tūkstančių knygų, laikraščių, meno kūrinių, rankraščių tekstų, žemėlapių, garso įrašų, paskaitykite:

• Vincas Kisarauskas. Vėlinės
• „Velinės“ / parašė A. Mickevičius

Autorius laikė geriausiu, bent „labiausiai vertu skaityti“ savo kūriniu. Vėlinės – senovės lietuvių, gudų, lenkų šventė, skirta atminti mirusiesiems. Autorius siekė sukurti naują dramos formą, pasižyminčią realistinės ir simbolistinės poetikos jungtimis, fragmentiškumu. Tokia forma leidžia apčiuopti tai, ko žmogaus pasaulyje neįmanoma išsakyti tiesiogiai. Poemoje pavaizduotos iškilmingos apeigos, šaknimis siekiančios pagonybės laikus. Romantinėje poemoje vyksta realybės ir fantazijos susipynimas, vaizduojami angelai, dvasios. Romantikos ir realybės jungtis romantikams ypač būdinga. Poemoje apeiginės giesmės, užkeikimai daugiausia yra tikri, kai kurie net pažodžiui paimti iš liaudies poezijos.

A. Mickevičiaus „Vėlinės“ – romantinis kūrinys, kuriame atsispindi poeto autobiografiniai faktai, socialinė, istorinė ir egzistencinė laikmečio problematika. Kūrinys liko kompoziciškai nebaigtas.

• Butvila, Vladislovas. Nepamirškime mirusiųjų

Žmogui mirus, siela turi tris vietas: amžiną laimę danguje, amžiną nelaimę pragare ir laikiną bausmę skaistykloje. Ką turime žinoti apie skaistyklą – kokios jos kančios, kas gali padėti sieloms skaistykloje, kokias sielas turime ypač atsiminti.

• S. Neris „Vėlinės“

Nejau gyvenimas sugriautas?
Širdy – perdėm žaizda ir skausmas.
Ir neša, neša kraujo sriautas...
Koki krantai kada priglaus mus?

• Žiemys A. Vėlinių kultas. „Vakarai“, 1937, lapkr. 1, p. 2.   

Lapkričio pradžia. Krenta nuo medžių lapai. Tokios niūrios dienos jau nuo seno buvo skirtos mirusiųjų atminimui. Žmonės būriais Vėlinėse eina į bažnyčią, lanko kapus. Vėlėms buvo aukojamos ir gyvosios aukos: ožiai, vištos, kiaulės. „Mirusiuosius reikia palaidoti žemėje, kad iš kapo išaugtų medis, į kurį įeitų mirusiojo vėlė.“ Taip bando aiškinti tą reiškinį kai kurie senosios mūsų praeities tyrinėtojai.

Lankykime artimųjų kapus, jų pamiršti ir užleisti velėna nevalia. Uždekime žvakelę ir ant neprižiūrimo kapo.