2020 m. gruodžio 1 d.

Iš šelako plokštelių kolekcijos: smuiko genijus litvakas Jaša Heifetzas

„Jis – ne mano mokinys, jis – Dievo mokinys“, – taip sakė smuikininkas Leopoldas Aueris (1845–1930), paklaustas, kodėl į savo gabiausių mokinių sąrašą neįtraukė Jašos Heifetzo, į jo klasę Sankt Peterburgo konservatorijoje įstojusio 9-erių. O pripažintas smuikininkas Fritzas Kreisleris (1875–1962) po vienuolikamečio Jašos koncerto Berlyne 1912 m. sušuko: „Dabar visi galime paimti savo smuikus ir juos sudaužyti!“

2020-ieji paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais, ir tai suteikia dar vieną progą išsamiau žvelgti, apmąstyti bei prisiminti Lietuvos žydų kultūrinio palikimo ženklus. Vienas iš visų laikų geriausių pasaulio smuikininkų Jaša Heifetzas ilgą laiką buvo menkai siejamas su Vilniumi ir Lietuva. Apie jį pas mus daugiau prabilta atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Stebėtinai ilgai J. Heifetzo gimtajame Vilniuje nebuvo net paminklinės lentos – pirmoji atsirado tik 1994 metais.

J. Heifetzas gimė 1901 m. vasario 2 d. Vilniuje, tuomet buvusiame Rusijos imperijos sudėtyje. Jo tėvas Ruvimas Heifetzas buvo klezmeris, grodavęs vestuvėse ar kitose šventėse. Nuo dvejų metų jis ėmė mokyti groti ir sūnų – greitai pastebėjo jo stulbinamą talentą. Prasidėjo nepaprastas mažo vaiko kelias – vos 5-erių Jaša priimtas į Vilniaus imperatoriškosios rusų muzikos draugijos mokyklą, kur jį mokė Eliahu Malkinas, iš karto į trečią klasę. Jau 1909 m. mažojo smuikininko koncertas Kaune sukėlė didžiulį atgarsį. Netrukus Jaša peraugo tobulėjimo galimybes tuometėje Lietuvoje. 1910 m. kartu su tėvu (kitaip žydų šeimai nebūtų leista pasilikti mieste) jį priėmė į Sankt Peterburgo konservatoriją: iš pradžių į Joaneso Nalbadiano, vėliau – garsaus smuikininko ir pedagogo Leopoldo Auerio klasę. Studijoms reikėjo turėti nemažą pinigų sumą, ir ją dosniai suaukojo Vilniaus žydų bendruomenė.

Greitai jaunojo J. Heifetzo, iš tiesų dar tik paauglio, vardas tapo tobulumo sinonimu. Suvokdamas savo talentą ir jausdamas aplinkos lūkesčius, jis išlavino ir griežtą savidiscipliną: netausodamas savęs kasdien dirbo, pats tapdamas didžiausiu savo kritiku, o vėliau neatleisdamas tingumo kitiems. 1913 m. Berlyne įvyko pirmas dvylikamečio Jašos koncertas su orkestru, vėliau keliauta po Europą. Nenutrūko ir ryšys su gimtuoju Vilniumi – čia įvyko keli koncertai su Vilniaus simfoniniu orkestru. 1917 m. J. Heifetzas buvo pakviestas koncertuoti JAV – kartu su visa šeima jis pasinaudojo galimybe palikti revoliucinę Rusiją bei karo nukamuotą Europą. Tik atvykęs į JAV, jis koncertavo Niujorko „Carnegie Hall“, greitai gavo JAV pilietybę ir tapo ryškiausia XX a. smuiko legenda. Demonstruodamas ties galimybių riba balansuojančią techniką, J. Heifetzas koncertavo žymiose pasaulio salėse, griežė 1731 m. Stradivarijaus ir 1742 m. Gvarnieri smuikais; jo garso įrašus leido garsiausios įrašų kompanijos, o studijuoti jo klasėje veržėsi viso pasaulio smuikininkai.

Šiandien sunku spręsti, kokią įtaką J. Heifetzo muzikinei kalbai turėjo gimtinės aplinka ir jo tėvo perduotas klezmerių paveldas, tačiau jo mokinė Ayke Agus yra pasakojusi, kad savo kelio viršūnėje smuikininkas dažnai prisimindavo vaikystę, Vilnių ir manė praleidęs ten laimingiausią savo gyvenimo etapą.  

 Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fonduose saugoma Jašos Heifetzo plokštelė (žr. nuotrauką) – vienas iš pirmųjų jo įrašų, įgrotų šeimai 1917 m. emigravus į JAV. Vos šešiolikos metų Jaša pirmą kartą grojo garsiojoje „Carnegie Hall“ Niujorke. Jo grojimo technika ir išgaunamas tobulas instrumento garsas iš karto tapo sensacija. Po dviejų savaičių J. Heifetzas jau važiavo į „His Master‘s Voice“ garso įrašų studiją įgroti pirmųjų įrašų. Nacionalinės bibliotekos fonduose saugoma šelako plokštelė ir yra vienas to meto įrašų. Jame skamba Moritzo Moszkowskio, Pablo Sarasate „Guitarre“. Fortepijonu akompanuoja Andre Benoist (1879–1953), garsus prancūzų pianistas.