2021 m. vasario 17 d.

Straipsnių ciklas „Kita restauratorių veiklos pusė“

COVID-19 pandemija ir dėl jos paskelbtas karantinas, dėl kurio ribojamas patekimas į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, ilgam sustabdė profesionalius dokumentų konservavimo ir restauravimo darbus. Buvo nutarta per karantiną išnaudoti kai kurių restauratorių kūrybinius gebėjimus – pasiūlyta rašyti apžvalgas, straipsnius, atliktų tyrimų išvadas, rengti paskaitas ir pranešimus. Taip gimė straipsnių ciklas „Kita restauratorių veiklos pusė“. Jame pristatysime Nacionalinės bibliotekos restauratorių parengtus darbus, skirtus kultūros produktus kuriantiems ir smalsiems kolegoms tiek iš bibliotekos, tiek ir iš už jos ribų.

Pasak Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus vedėjo Algimanto Plioplio, specifinius, vien tik restauratoriams skirtus darbus ketinama viešinti tarp kolegų restauratorių iš atminties institucijų, o Nacionalinės bibliotekos darbuotojams, iš kurių apie 200 kasdien tiesiogiai dirba su knygomis, bus siūloma pagilinti žinias apie popierių, knygos sudedamąsias dalis, dokumentų saugojimą ir eksponavimą parodose, istorines ir šių dienų restauravimo technologijas.

Pirmojo pasakojimo autorė ­– restauratorė Gabija Gužaitė. Ji parengė pranešimą apie Vokietijos ir Lenkijos popieriaus muziejus, jų istoriją ir veiklą. Autorė savo straipsnyje kviečia į neakivaizdinę įtraukiančią ekskursiją po tris popieriaus dirbtuves-muziejus, kuriose restauratorė lankėsi 2016 m.

Be kitų faktų, sužinosite, kad popierius yra vienas seniausių žmonijos išradimų ir jis taip įsitvirtinęs mūsų gyvenime, kad jį naudodami retai susimąstome apie jo kilmę ir gamybą. Rankų darbo popieriaus tėvyne laikoma Kinija. Europoje popierių rankiniu būdu XII a. pradėjo gaminti Ispanijos meistrai, paslaptį sužinoję iš belaisvių arabų. Vėliau popieriaus gamyba išplito Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje ir kituose kraštuose. Norint, kad popieriaus dirbtuvės pradėtų veikti, reikėjo daug vandens, todėl jos buvo statomos šalia upių ar sraunių upelių. Prie upės stovėjusios dirbtuvės buvo pavadintos popieriaus malūnais. Iš kitų šalių importuojamas popierius buvo brangus, todėl dauguma valstybių mąstydavo apie vietinę gamybą. Jos kvietėsi popieriaus meistrus iš popierių jau gaminusių šalių ir steigė pirmuosius malūnus. Pirmasis popieriaus malūnas Vokietijoje atsirado 1389 m. pabaigoje (Niurnberge), Lenkijoje – 1491 m. (Krokuvoje), Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – 1524 m. (Vilniuje). Šiandien Europoje yra apie 80 popieriaus muziejų, dauguma jų įsikūrę buvusiose popieriaus malūnų patalpose.

Straipsnis iliustruotas įdomiomis nuotraukomis. Kviečiame skaityti G. Gužaitės darbą „Vokietijos ir Lenkijos popieriaus muziejai, jų istorija ir veikla“. Visą tekstą rasite čia ›.

Malonaus skaitymo.

Antrame ciklo „Kita restauratorių veiklos pusė“ pasakojime sužinosite, kokį eksperimentą su šviesa atliko Nacionalinės bibliotekos darbuotojos Nijolė Dereškevičiūtė ir Diana Staradomskienė. Eksperimento tikslas – paanalizuoti bibliotekos parodų erdves, t. y. panagrinėti, kaip kinta apšvieta III aukšto Parodų salėje ir V aukšto atrijuje, priklausomai nuo šviesos šaltinio, paros laiko, eksponatų padėties erdvėje. Išvados – jau netrukus. O vėliau restauratorė Dalia Udrienė pasidalins savo pranešimo tekstu apie Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio knygos „Kelionė į Jeruzalę“ restauravimo ypatumus.

Laukite tęsinio.