2021 m. kovo 25 d.

Moderni daugiakalbystė nuo... XVI amžiaus. Lietuvos totorių raštija

Lietuvos Respublikos Seimas, siekdamas paminėti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros 700 metų jubiliejų, skatinti Lietuvos visuomenę domėtis valstybės praeitimi, jos istorija ir kultūra, 2021 metus paskelbė Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka šiai progai rengia paskaitų ciklą „Lietuvos totorių istorija ir raštija“. Pirma ciklo laida – „Kalbos klube plius“ prof. Jolanta Zabarskaitė su žymiausia Lietuvoje totoriškos raštijos tyrinėtoja Vilniaus universiteto docente, Lietuvių kalbos instituto vyriausiąja mokslo darbuotoja dr. Galina Miškiniene kalbasi apie Lietuvos totorių raštijos ypatumus.

Šiemet sukanka 700 metų nuo didžiojo kunigaikščio Gedimino sąjungos su totoriais sudarymo ir bus minimos bendros kovos su Kryžiuočių ordinu metinės. Totoriai paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje, dalyvavo visuose karuose ir sukilimuose, kovodami už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Lietuvos totorių bendruomenė reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo, istorijos ir kultūros, savo gyvenimą susiejo su Lietuva ir yra jos istorijos dalis.

Totoriai iš Aukso ordos, į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atsikėlę prieš 600 metų, greitai prarado savo gimtąją ir pradėjo vartoti rusėnų kalbą. Tarp įvairių priežasčių, sukėlusių greitą gimtosios kalbos išnykimą, paminėtina, kad atvykėlių diasporą sudarė įvairių genčių atstovai, kurie kalbėjo savo gimtu dialektu; dėl karinės tarnybos buvo ilgam išvykstama iš gimtųjų namų; totoriai gyveno gana pasklidusiai tarp kitakalbių Lietuvos žmonių; atsirado mišrių santuokų su moterimis krikščionėmis. Kalbos egzistavimo nepalaikė ir religija, nes Lietuvos totoriai išpažindami islamą per liturgines apeigas vartojo arabų kalbą, tačiau jos nemokėjo.

Manoma, kad XVI a. viduryje didžioji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės totorių dalis jau nebekalbėjo tiurkiškai. Būtent tuo laikotarpiu atsirado ir pirmosios totorių rankraštinės knygos. Jausdami būtinybę paaiškinti svarbiausias religines dogmas, totoriai pradėjo versti savo religinę literatūrą į rusėnų kalbą, o vėliau – nuo XVII a. – ir į lenkų. Bet ne tik. Šalia slaviškų tekstų gausu tekstų arabų ir tiurkų kalbomis. Viena iš šių rankraštinių knygų ypatybių yra ta, kad tekstai slavų kalbomis užrašomi arabiškais rašmenimis.

Kas yra tefsirai, kitabai, chamailai, tedžvidai? Iki kada išliko Lietuvos totorių rašytinė tradicija? Ar tiesa, kad vienas iš senolių Lietuvos totorių, gyvenantis Baltarusijoje, šiomis dienomis vis dar perrašinėja kitabus senoviniu būdu? Kaip totoriams pavyko išlaikyti savo tapatybę? Apie tai ir dar daugiau papasakos dr. G. Miškinienė. Kviečiame klausyti.

Sekite naujienas Nacionalinės bibliotekos interneto svetainėje bei „Facebook“ paskyroje ir sužinokite daugiau informacijos apie Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metams skirtus renginius.