2022 m. liepos 11 d.

Filmų Regimantui Adomaičiui atminti ciklas

Liepos 20 d. – rugpjūčio 3 d. aktoriui Regimantui Adomaičiui atminti skirtame cikle parodysime tris filmus: Algirdo Dausos ir Almanto Grikevičiaus „Jausmai“ (1968), Iljos Rudo-Gercovskio, Algimanto Kundelio ir Marijono Giedrio „Suaugusių žmonių žaidimai“ (1968) ir Arūno Žebriūno „Velnio nuotaka“ (1976). Filmai restauruoti Lietuvos kino centro užsakymu.

Liepos 20 d. 18 val. „Jausmai“

• 1969 m. dešimtajame Baltijos, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje Minske diplomas už geriausią moters vaidmenį Reginai Paliukaitytei ir už geriausią operatoriaus darbą Jonui Tomaševičiui;
• 1975 m. specialusis žiuri prizas San Remo tarptautiniame kino festivalyje;
• 1995 m. žiūrovų ir kritikų apklausoje „Jausmai“ pripažinti geriausiu lietuvių filmu.

Baigiasi karas, vienoje Kuršmarių pusėje – dar vokiečiai, kitoje – sovietai. Pamario žvejo Kasparo žmona Morta gimdydama miršta. Jaunas našlys, likęs su dvyniais, keliasi per įlanką pas brolį Andrių, gyvenantį su buvusia Kasparo mergina Agne. Ši neslepia nepasitenkinimo, įduoda atvykėlį milicininkui. Filmui, pasakojančiam žvejo Kasparo dramą, būdingas ryškus nacionalinis koloritas. Plėtojama meilės, ištikimybės, pareigos, sudėtingų vidinių išgyvenimų tema pirmaisiais pokario metais. Pasakojimas apie intymius tarpusavio santykius pereina kone į epinį paveikslą apie laiką, jo poveikį žmonėms. Išskyrus Lietuvą, filmas buvo uždraustas rodyti visoje Sovietų sąjungoje.

Liepos 27 d. 18 val. „Suaugusių žmonių žaidimai“

• Devintojo Baltijos, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalio Rygoje (1968) diplomas už geriausius vyro vaidmenis Regimantui Adomaičiui.

Dviejų dalių kino almanachas pagal Algirdo Pociaus apsakymą „Žlugimas“ ir Raimondo Kašausko apsakymą „Didelių žmonių žaidimai“, jame ironiškai traktuojamas vyrų ir moterų flirtas.

Rugpjūčio 3 d. 18 val. „Velnio nuotaka“

Kartą Rojuje, Aukščiausiajam prisnūdus nuo saldžių choralų, kyla vietinis maištas. Naudodamiesi proga, angelai ima puotauti, šokti, viskas rieda link orgijos. Atsipeikėjęs Aukščiausiasis rūsčiais žaibais išsvaido nepaklusniuosius. Vienas jų, Pinčiukas, pažemintas į velniukus, pliumpteli tiesiai senyvo malūnininko Baltaragio kūdron. Žmogus ir nelabasis sudaro sandėrį: malūno sparnai suksis net be vėjo, į namus ateis geidžiama Marcelė, bet tai, ko dabar Baltaragis dar neturi, priklausysią jam, mikliajam Pinčiukui. Marcelė gimdydama miršta, jos duktė Jurga išauga gražuolė, pamilsta... visai ne Pinčiuką, o šaunų berną Girdvainį, šis irgi myli ją, bet savo obuolmušius arklius – ko gero, dar labiau. Negalintis be intrigų velniūkštis susitaria su arkliavagiu Raupiu, kad tuos arklius pavogtų. Baltaragis gudrauja taip pat, už velnio išleisdamas ne dukrą, o prigyventoją senmergę Uršulę. Bet Girdvainio ir Jurgos meilės jau niekas nebegrąžins, paskutiniame optimistiniame kadre regime greičiau tai, kas tik būtų galėję būti.