2022 m. liepos 14 d.

Nacionalinėje bibliotekoje diskutuota apie Ukrainos ir Lietuvos kultūrines jungtis

Valstybingumo erdvėje liepos 13 d. vyko diskusija „Ukrainos kultūros ženklai Lietuvoje: kultūrinės diplomatijos šiandiena ir galimybės“.

Diskusiją inspiravo Valstybingumo erdvėje vykstanti iniciatyva „Ukrainos mėnuo: kova tarp šviesos ir tamsos“ – norėjosi labiau įgilinti į Ukrainos kultūros ženklų, pirmiausia knygų ir kitų grožinės literatūros kūrinių, funkcionavimą Lietuvos kultūrinėje erdvėje.

Vasario 24 d. prasidėjus ypač brutaliam Rusijos agresijos Ukrainoje etapui, viso pasaulio akys nukrypo į Ukrainą. Jos žmonių drąsa, ryžtas kovoti už savo valstybės laisvę ir teritorinį vientisumą sukėlė daugelio Vakarų pasaulio politikos, mokslo ir kultūros lauko žmonių nuostabą. Imta suvokti, kad iki šiol tiek mokslo studijų, tiek kultūros srityse Ukrainai buvo skiriama per mažai dėmesio, kad jos, kaip ir daugelio kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių, istorija ir kultūra buvo pateikiama per Rusijos formuojamus naratyvus.

Diskusijoje dalyvavo Lietuvos kultūros tarybos pirmininkė Asta Pakarklytė, Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė, rašytojas Herkus Kunčius, poetas ir vertėjas Vladas Braziūnas. Renginį moderavo Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centro vadovė dr. Ilona Strumickienė.

Diskusijos dalyviai pabrėžė asmenių ryšių, formuojant kultūrines jungtis tarp Lietuvos ir Ukrainos kūrėjų, svarbą. V. Braziūnas prisiminė gražią „Magnus Ducatus Poesis“ (Poezijos Didžioji Kunigaikštystė) iniciatyvą, būrusią buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių kūrėjus į meninį ir muzikinį projektą.

Pažymėta, kad iki karo pradžios Lietuvos kūrėjai daugiausia bendravo su Vakarų Ukrainos proeuropietiškai nusiteikusiais kūrėjais, o Rytų Ukrainos kūrėjai buvo menkiau žinomi.

Prelegentai pabrėžė, kad Ukraina yra labai įvairi – didžiulė tiek savo teritorija, tiek gyventojų skaičiumi, jungianti skirtingų istorinių atminčių ir identitetų, skirtingų religijų žmones, kalbančius skirtingomis kalbomis. Buvo atkreiptas dėmesys, kad šiuo metu Lietuvoje tarp nuo karo iš Ukrainos pasitraukusiųjų dominuoja žmonės iš Rytų Ukrainos, dažniausiai kalbantys rusų kalba.

A. Pakarklytės teigimu, būtent šia kalba tenka bendrauti ir su paramos į Lietuvos kultūros tarybą besikreipiančiais pabėgėliais iš Ukrainos.

Diskusijos dalyviai iškėlė ypač aktualią vertėjų iš ukrainiečių kalbos stygiaus problemą, buvo pabrėžtas poreikis nuolat ugdyti vertėjus, ypač jų jaunąją kartą. Pasidžiaugta žinia, kad pagaliau išleistas ukrainiečių–lietuvių kalbos žodynas, nors lietuvių–ukrainiečių kalbos vadovėlio ar žodyno vis dar neturime.

Kalbėdamas apie ukrainiečių rašytojų žinomumą ir skaitomumą Lietuvoje, H. Kunčius pasidalijo patirtimi, kad situacija kaimyninėje Lenkijoje gerokai skiriasi: ukrainiečių autoriai ten yra žinomi ir skaitomi. R. Elijošaitytės-Kaikarės nuomone, padėtis Lietuvoje taip pat pamažu gerėja, ukrainiečių autorių knygų gausėja, mezgami literatūriniai kontaktai, literatūros vertimai ir leidyba pamažu įsibėgėja.

H. Kunčius ir V. Braziūnas palinkėjo, kad Lietuvos susidomėjimas Ukrainos kultūra ir literatūra nebūtų trumpalaikis (kaip atsitiko su kartvelų kultūros reiškiniais), o taptų ilgalaikis ir autentiškas.

Diskusijoje buvo prisiminta ukrainiečių istorikės Olesios Chromeičuk (Olesya Khromeychuk) mintis, kad „jei Ukraina neegzistuoja mūsų mentaliniame žemėlapyje, jos egzistavimui realiame žemėlapyje gresia pavojus“. Diskusijos dalyvių buvo klausiama, kaip Lietuvos kultūros žmonės galėtų prisidėti prie Ukrainos kūrimo ir įtvirtinimo mūsų mentaliniuose žemėlapiuose. Visų prelegentų mintis geriausiai atspindėtų poeto V. Braziūno žodžiai: „Tai galime padaryti tik kantriai ir ištvermingai laikydami Ukrainą savo pačių mentaliniuose žemėlapiuose ir nedviprasmiškai kiekviena proga ją, Ukrainą, reikšdami sau prieinamais būdais.“

H. Kunčius pasidalijo mintimis apie kultūrinio žurnalo (popierinio ar virtualaus), atspindinčio kultūros tėkmę Vidurio ir Rytų Europoje, reikalingumą.

Diskusijoje iškilo klausimas, kiek Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atmintis gali būti faktoriumi, jungiančiu Lietuvos ir Ukrainos kūrėjus bei visuomenes. H. Kunčiaus nuomone, ukrainiečiams tai nėra itin svarbu, todėl mums reikėtų ieškoti kitų vardiklių, atliepiančių šiandienos Lietuvos, Ukrainos, kitų šalių visuomenių raidą ir aktualijas.

Tikime, kad šios diskusijos dalyviai ir klausytojai praplėtė supratimą apie įdomiausius Ukrainos kūrėjus, šalies visuomenę, istoriją ir kultūrą. Kartu supratome, kad tokių pokalbių reikia daugiau ir kad labai svarbu leisti kalbėti patiems ukrainiečiams, o mums – įsiklausyti į jų liudijimus.