2023 m. balandžio 26 d.

Balandžio 26 d. minima Pasaulinė intelektinės nuosavybės diena

Šiandien vis dar išlieka aktualūs klausimai, susiję su kultūros paveldo skaitmeninimo veiklomis. Bibliotekos, muziejai, archyvai, švietimo įstaigos, kino paveldo institucijos ir viešosios transliuojančiosios organizacijos vykdo savo kolekcijų arba archyvų didelės apimties skaitmeninimo projektus, siekdamos pagerinti savo fonduose kaupiamų kultūros paveldo objektų prieigą visuomenei. Šių darbų svarbą liudija ir pastaraisiais metais priimti strateginiai Europos Parlamento bei Europos Komisijos dokumentai.

Viena iš pagrindinių bibliotekų viešųjų paslaugų – prieiga prie žinių ir aktualiausios informacijos. Kultūros paveldo įstaigos, vadovaudamosi autorių teisėmis, siekia išsaugoti ir suteikti teisėtą ir sąžiningą prieigą prie kultūros ir mokslo paveldo visuomenei dabar ir ateityje. Pernelyg ribojančios ir pasenusios autorių teisių išimtys kenkia galimybei tai pasiekti.

Dar 2011 m. Europos Komisija buvo parengusi komunikatą Europos Parlamentui, Europos Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Europos regionų komitetui, kuriame nurodyta, kad kuriant žinių ekonomiką labai svarbu sudaryti geresnes turtingo Europos kultūros ir intelektinio paveldo išsaugojimo bei sklaidos galimybes ir skatinti kurti Europos skaitmenines bibliotekas. Tik po dešimtmečio, į nacionalinę teisę priėmus 2019 m. balandžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/790 dėl autorių ir gretutinių teisių bendrojoje skaitmeninėje rinkoje nuostatas, mes mažais žingsneliais einame prie skaitmeninės bibliotekos modelio.

Direktyva dėl autorių teisių bendrojoje skaitmeninėje rinkoje siekiama tiek užtikrinti sėkmingas kūrėjų darbo sąlygas skaitmeninėje erdvėje, tiek labiau skatinti sąžiningą, laisvesnį kūrybinės veiklos rezultatų prieinamumą skaitmenine forma. 2022 m. Lietuvoje priimti Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pakeitimai numatė tam tikrų pokyčių ir kultūros paveldo įstaigoms.

Visų pirma reikėtų pasidžiaugti visa apimti perkeltu Direktyvos 6 straipsniu, kuriuo kultūros paveldo įstaigoms suteikta laisvesnė autorių teisių išimtis atgaminti kūrinius savo fondams išsaugoti. Pakeitimas leidžia kultūros paveldo įstaigoms atgaminti jų fonduose ir kolekcijose nuolat esančius kūrinius bet kokiu formatu ar bet kokioje laikmenoje tokių kūrinių išsaugojimo tikslais ir tiek, kiek tai būtina jiems išsaugoti. Taip pat šiems procesams galima pasitelkti trečiuosius asmenis ir jų vardu atlikti atgaminimo veiksmus. Be to, nauja yra tai, kad autorius, autorių teisių turėtojas ar kolektyvinio administravimo asociacija, negali sutartimis susitarti uždrausti tokius veiksmus.

Anksčiau galiojusi įstatymo nuostata dėl kūrinių panaudojimo kultūros paveldo įstaigų fondams išsaugoti numatė griežtesnius reikalavimus. Atgaminimas buvo galimas tik tuo atveju, jeigu tai būtina siekiant išsaugoti arba atgaminti „prarastą, sunaikintą arba tapusį netinkamu naudoti kolekcijų egzempliorių arba kai reikia atkurti prarastą, sunaikintą ar tapusį netinkamu naudoti kitos panašios bibliotekos, mokymo įstaigos, muziejaus arba archyvo nuolatinės kolekcijos egzempliorių, ir jeigu tokio egzemplioriaus neįmanoma gauti kitais būdais“.

Įstatymo pakeitimas taip pat įtvirtino naują sąvoką – kultūros paveldo įstaiga (biblioteka, muziejus, archyvas (įskaitant viešai prieinamą visuomeninio transliuotojo archyvą), kino ar garso paveldo įstaiga, kurie yra viešai prieinami).

Kultūros paveldo įstaigoms pats svarbiausias pokytis – atsirado naujas institutas kūriniai ir kiti objektai, kuriais nebeprekiaujama. Tai kūriniai ir kiti objektai, kurie buvo išleisti, tačiau šiuo metu ilgą laiką nėra naudojami ar prieinami, ir kūriniai, kurie yra saugomi autorių teisių, bet niekada nebuvo viešojoje prekyboje. Kultūros paveldo įstaigoms suteikta galimybė laikantis įstatymo nustatytų sąlygų ir tvarkos naudoti savo nuolatinių fondų rinkiniuose ir kolekcijose esančius tokius kūrinius ar kitus objektus.