Vieno eksponato paroda. 1923 m. Vokietijoje išleistas 10 milijonų markių banknotas

Kviečiame apžiūrėti šio mėnesio Vieno eksponato parodą, kurioje išvysite 1923 m. Vokietijoje išleistą 10 milijonų markių banknotą.

Sukanka 100 metų nuo Vokietiją 1923 m. ištikusios didžiosios infliacijos.

Po Vokietijos pralaimėto Pirmojo pasaulinio karo, nors į jos teritoriją nebuvo įžengusi priešo kariuomenė, šalį apėmė revoliucija, chaosas, ūkio suirutė, nedarbas, politinis nestabilumas. Vyriausybei reikėjo didžiulės pinigų emisijos reparacijoms ir valstybės išlaidoms padengti. Pinigai sparčiai nuvertėjo, o 1923 m. infliacija tapo hiperinfliacija – prekių ir paslaugų kainos per dieną padidėdavo daugiau kaip 25 proc.

Iš pradžių infliacija didėjo pamažu – nuo 4,2 markės už dolerį prieš karą iki 48 markių už dolerį 1920-aisiais. Tačiau tuomet infliacijos tempai smarkiai įsibėgėjo. Pirmojoje 1922 m. pusėje doleris jau kainavo 320 markių, o iki metų galo jo vertė siekė net 7400 markių. Galiausiai 1923 m. gale markė nusmuko iki neįsivaizduojamų žemumų – 4,2 trilijono (4,2 tūkst. milijardų) markių už vieną JAV dolerį.

Markės vertė smukdavo kas minutę. Restoranai liovėsi spausdinę valgiaraščius, nes kol atvykdavo maisto produktai, kainos jau būdavo pakilusios. Tarkim, vienas klientas pirmą kavos puodelį išgėrė už 5 tūkst. markių, o antrasis jam atsiėjo jau 9 tūkst. markių. 1923-iaisiais, hiperinfliacijos metais, žmonės Vokietijoje kišenėse nešiojosi milijardus markių, bet vis tiek nieko negalėdavo nusipirkti. Duonos kepalas kainavo 200 mlrd. markių. Už vienos savaitės pensiją negalėdavai nusipirkti net puodelio kavos.

Vidutinis infliacijos lygis šalyje 1923 m. buvo apie 25 proc. per dieną, tad kainos per tris dienas padvigubėdavo, o per mėnesį išaugdavo 800 kartų. Ne rečiau nei porą kartų per savaitę buvo leidžiami didesnio nominalo banknotai. Valstybinis bankas, taupydamas laiką, spausdindavo tik vieną banknotų pusę su nominalo ženklu, o kitą – palikdavo tuščią. Kainos parduotuvėse buvo keičiamos kelis kartus per dieną, atlyginimai mokami kasdien, kartais net du kartus per dieną. Gavę algą, vokiečiai skubėdavo į parduotuves, kad nors ką spėtų nusipirkti už gautus pinigus.

Žmonės net nesivargindavo pasiimti grąžą iš 1 milijardo nominalo markės banknoto. Apogėjų hiperinfliacija pasiekė 1923 m. spalį, kai banknotų nominalai pasiekė 100 trilijonų. Markė prarado savo vertę ir prasmę.

Tų laikų pasakojimai kelia ir siaubą, ir juoką tuo pačiu metu. Štai mama pasiuntė sūnų nupirkti du kepaliukus duonos. Pakeliui šis stabtelėjo pažaisti futbolo, o kai nuėjo į parduotuvę, kainos jau buvo pakilusios ir už motinos duotus pinigus jis tegalėjo nupirkti vieną kepaliuką. Arba kitas pavyzdys –darbininkas dienos gale gautą atlyginimą namo vežėsi karutyje, kai užpuolė plėšikai. Atsipeikėjęs vyras karučio nerado – plėšikai pagrobė ne pinigus, o karutį...

Hiperinfliacija Vokietijoje baigėsi 1924 m. rugpjūčio 30 d., kai Reichsbankas pradėjo leisti reichsmarkes, susietas su aukso standartu. Vokietijos valiuta jos buvo iki 1948 metų.

Parodą apžiūrėti lankytojai galės birželio 20 d. – rugpjūčio 31 d. Nacionalinės bibliotekos III a. atrijuje prie Martyno Mažvydo skulptūros.

Trumpai apie renginį

Data

birželio 20 d. – rugpjūčio 31 d.

Laikas

bibliotekos darbo laiku

Vieta

atrijus, prie M. Mažvydo skulptūros, III a.

Dalyvavimas

įėjimas laisvas

Daugiau informacijos

socialiniame tinkle „Facebook“