Vėl kviečiame į meno edukacijų ciklą, kuriame pristatomi meno teorijos pagrindai ir rengiamos praktinės dailės pamokos. Šios edukacijos skirtos pradedantiems meno mylėtojams, bet gilinti teorines ir praktines žinias gali ir profesionalai.
Edukacijose bus supažindinama su modernizmo tapybos srovėmis ir jų įtaka meno kūrinio kompozicijai. Teorinėje dalyje aptariama Europos XIX a. pab. – XX a. pr. tapybos srovių kaita, Kinijos ir Japonijos tapybos mokyklos, jų atsakymas ankstesnėms kryptims. Būtent jų meninės idėjos padeda atpažinti ir įvardyti, kaip kurti, komponuoti paveikslą. Tai tarsi kūrinio nematomas stuburas, pagrindas, padedantis formuoti ir komponuoti vaizdą iš atskirų formų ar spalvų.
Pirmoji abstrakcija
Abstrãkcija (lot. abstractio reiškia atitraukimą) – bendroji sąvoka, dėsnis, modelis, teorinis apibendrinimas kaip abstrahavimo rezultatas.
Anot Carlo Gustavo Jungo, abstrahavimas būdingas ne tik mąstymui, bet ir jausmui, pojūčiui bei intuicijai. Abstrahavimo rezultatas yra sąvoka, o didžiausio laipsnio abstrakcija yra idėja, nes ji visiškai nutolusi nuo objekto, todėl neįsivaizduojama.
Meno istorijoje pirmu abstrakčiu kūriniu laikoma Vasilijaus Kandinskio 1910 m. sukurta akvarelė. Tačiau, pažvelgus giliau, galima pamatyti, kad švedų tapytoja Hilma af Klint jau 1906 m. buvo sukūrusi abstrakčių kūrinių. O atsigręžę dar toliau, pamatysime, kur pirminė idėja ir vaizdas gali nuvesti.
Edukaciją nuotoliniu būdu per platformą „Microsoft Teams“ veda Eglė Jovaišaitė. Būtina registruotis: