Kviečiame į susitikimą su „Glaisto“ – garso kelionės, pagrįstos liudininkų prisiminimais, po buvusio Vilniaus geto teritoriją – kūrybine grupe. Diskusijoje dalyvauja garso patirties kūrėjai Rimantas Ribačiauskas, Mantas Jančiauskas, Jūra Elena Šedytė, Andrius Šiurys, „Operomanijos“ prodiuserė Ana Ablamonova. Diskusiją moderuoja Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė.
Susitikimas su Holokaustui atminti skirto kūrybinio projekto dalyviais tęsia Nacionalinės bibliotekos Judaikos tyrimų centro renginių ciklą „Žydų kultūros paveldo refleksijos“.
2020 m. „Glaisto“ kūrybinė komanda apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už geriausią dramaturgiją. Unikalios garsinės patirties žemėlapis sudarytas iš specialiai kiekvienai erdvei sukurtų muzikinių fragmentų, o judėjimo kryptį brėžia keturi Holokaustą išgyvenusių, po karo iš gimtosios Vilnos į Izraelį persikėlusių žmonių balsai, „Glaisto“ kūrėjų įrašyti pokalbiuose Tel Avive, Jeruzalėje ir Haifoje 2019 m. gegužę.
Frida Sohat (g. 1929) kalėjo Vilniaus gete, Klogos (Estija) ir Štuthofo (Lenkija) koncentracijos stovyklose. Į Izraelį persikėlė 1957-aisiais, nes norėjo susitikti su karą išgyvenusiu tėvu.
Joshua Zak (g. 1929), palikęs Vilnių, apsigyveno Haifoje, tapo Izraelio technologijos instituto (Technion) fizikos profesoriumi. 1989 m. atrado Z(k) – Zako fazę , už tai 2014 m. apdovanotas prestižiniu Wignerio medaliu.
Sore Voloshin (1928–2020) vienintelė išgyveno iš daugiau kaip 50 asmenų giminės Vilniuje. Ji buvo Icchoko Rudaševskio, jaunojo Vilniaus geto dienoraščio autoriaus, nužudyto Paneriuose, pusseserė.
Baruch Shub (1924–2020) per karą buvo žydų pogrindinio judėjimo dalyvis. Persikėlęs į Izraelį, tapo skrydžių inžinieriumi. Iki pat gyvenimo pabaigos skaitė paskaitas apie antisemitizmą, buvo įvairių visuomeninių organizacijų narys.
Kūrėjų teigimu, „Glaistas“ balansuoja tarp persikėlimo „į tuos laikus“ ir grįžimo „į šiandieną“. Tyrinėdama tokio persikėlimo galimybių ribas, visų pirma – savo pačių galvose, kūrybinė grupė neslepia fakto, kad judama šiandienos Vilniumi – sparčiai besikeičiančiu, dažomu ir gražinamu, apsiklojusiu statybiniais tinkleliais, o kai kur dar laukiančiu šviežio glaisto sluoksnio.
Kūrėjai, lydintys nedideles žiūrovų grupes, kviečia drauge pažvelgti į tai, kas slepiasi po glaistu ir apmąstyti svarbius klausimus: ar egzistuoja Holokausto suvokimo ribos? Kur baigiasi atmintis ir prasideda vaizduotė (jei ši takoskyra apskritai įmanoma)? Kokiomis formomis grįžta (ar galėtų grįžti) tai, kas karo metu buvo beveik visiškai sunaikinta?
Medžiagos ir idėjų savo projektui „Glaisto“ kūrėjai sėmėsi ir Nacionalinės bibliotekos Judaikos tyrimų centre.