„Aš skaiTAU“: Tomo Dirgėlos vadovai (ne)norintiems užaugti

Kada paskutinį sykį nulaižėte bendrąjį uogienės šaukštą, iš snūdo pažadindami stalo bendrų dėmesį? Mėginote antrosios pusės kantrybę, dailiai išdėstydami pirštų atspaudus ant vonios veidrodžio? Šią savaitę DELFI ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos projektas „Aš skaiTAU“ kupinas svarios žaismės. Tau, suaugusiajam, neprarandančiam narsos būti vaiku (ar tiesiog laimingam). O gal slapčia norinčiam tos drąsos atrasti. Suprasti. Leisti jai išlikti.

Tomas Dirgėla © Asmeninio arch. nuotr.

Paliestiems šių burtažodžių vaikų literatūros rašytojas Tomas Dirgėla pristato dviejų rūšių vadovus. „Pirmieji padės išmokti, kaip bendrauti su vaikais (nes gera vaikiška knyga – tikras bendravimo su vaiku vadovas), ar šiaip per daug nesuaugti. O kiti naudingi iškilus klausimams, kurie vienus pasiekia anksčiau, kitus – vėliau: „Kas aš esu?“, „Kas po mirties nutiks mano mersedesui ir dviem viloms?“, „Kodėl aš taip greit įsiplieskiu?“, „Ar man verta toliau skaityti šį straipsnį?“

Walliams, David. Berniukas milijardierius. – Vilnius: Tyto alba, 2014.
Žmogui rūpi ne vien pinigai. O mažiausiai jie rūpi vaikams. Berniukas Džo turi viską, išskyrus… draugą, kurio labai trokšta. Bet berniuko tėčiui rūpi tik turtai ir jauna gražuolė. Netrukus viskas subliūkšta – sūnus su tėčiu lieka basi, tačiau laimingi. O kur dar juokas, puslapiuose tik ir laukiantis savo skaitytojo! Ir visai nesvarbu, kokio – didelio, mažo ar vidutinio.

Parvela, Timo. Elė ir draugai. Elė ir pašėlusi klasė. – Vilnius: Nieko rimto, 2013, 2014.
Daug humoro trumpuose ir paprastuose sakiniuose. Suaugęs galės ne tik šyptelėti, bet ir pasijuokti į sveikatą. Be to, ir suprasti, kas per padaras yra vaikas: istorijos pasakojamos pirmu asmeniu, pradinukės Elės akimis.

Elijošaitytė, Rūta. Urba, Kęstutis. Mitunevičiūtė, Inga. Gustaitienė, Asta. Valantinas, Vytis. Esu laimingas, nes skaitau: praktinis vadovas ugdantiems jaunuosius skaitytojus. – Vilnius: Laikas skaityti, 2015.
Pats, kaip fondo „Švieskime vaikus“ ambasadorius, lankau sostinės darželinukus ir pradinukus, tad negaliu nepasidalyti šiuo aukso vertės straipsnių rinkiniu. Tiek tėvams, tiek pedagogams, tiek močiutėms, tiek vyresniesiems broliams ar dinozaurams.  Tekstai atskleidžia, kodėl verta skaityti, kaip tai daryti prasmingai, kaip apie knygas kalbėtis šeimoje, ir dar daug visko. 

Rinpočė, Sogjalas. Tibetiečių gyvenimo ir mirties knyga. – Kaunas: Mijalba, 2007.
Šią knygą galima atsiversti tada, kai liūdna ar žmogus kaip reikiant sutrinka nežinodamas, kur link pėdinti toliau. Ji dar vertingesnė, kai viskas klojasi it iš pypkės ir galvoji – „Ech, kaip gerai! Tai tęsis amžinai!“ Knyga sugrąžina į realybę: net geri ir smagūs dalykėliai anksčiau ar vėliau baigiasi, todėl prisirišdami prie jų tik skaudiname patys save.

Sahnas, Seung. Zen kompasas. – Kaunas: Kopa, 2006.
 „Pelė nulekia ir šmurkšteli į savo urvelį sienoje – šast! Katė pribėga ir sustingsta šalia urvelio. Ji pritūpusi ant priekinių kojų, o užpakalinės – kaip įtemptos spyruoklės. Ji visa pilna vienintelio ryžto sučiupti pelę. Visa jos energija nukreipta į urvelį. Visas protas sutelktas į tą vienintelį tašką.“ Viską kuria ne aplinkybės, ne kiti, o protas – jei jis mano, kad yra sunku, taip ir bus. Jeigu protui atrodys, kad viena ar kita yra tiesiog paprasta, tai ir bus paprasta. Tik kaip suvaldyti savo protą ir būti tuo katinu, tykančiu prie pelės urvo? Kaip ir vėl sugrįžti į tą pradinuko lygį, kai galvoje kiekvieną akimirką skamba paprasčiausias „nežinau“?