„Aš skaiTAU“: šiandienos raktažodžiai pagal L. Donskį

Ieškodamas rūpimų atsakymų, šiuolaikinis žmogus vis dažniau pasikliauja raktažodžiais. Nuo patvarios skalbyklės iki trapios gyvenimo prasmės, visiems klaustukams – po žodį.  Gelmė, atvirumas, tapatybė, pavojingos mintys, didžiosios tiesos. Ar atpažinote savuosius?

Šį sykį Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir portalo DELFI rubrika „Aš skaiTAU“ brėžia rodyklę nuo istorijos modernybės link. Mintimis apie pamėgtas knygas, atspindinčias neblėstantį šios sąsajos aktualumą, dalijasi Vytauto Didžiojo universiteto profesorius dr. Leonidas Donskis. Vieną veikalą jis vadina „pirmuoju“, kitą – „vieninteliu“, trečią – „nemirtingu“. Kviečiame sužinoti, kokiomis aplinkybėmis ir kodėl.

© DELFI (Šarūno Mažeikos) nuotr.

Thomas More, Utopija
„Šiemet šiai knygai sukanka 500 metų – ji buvo išleista 1516 m. Londone (vėliau – ir Levene). Tai – vienas iš paslaptingiausių Europos literatūros ir filosofijos kūrinių, pasėjęs daugybę klaustukų ir nežinomųjų skaitytojų galvose. Anglijos politikas, diplomatas, rašytojas ir filosofas, padaręs stulbinamą karjerą ir iš Londono teisininko sūnaus, norėjusio tapti vienuoliu, tapęs valstybės parlamento galva, o galiausiai –  Anglijos karaliaus Henriko VIII artimiausiu patarėju ir lordu kancleriu, pasakoja apie kelionę į Flandriją. Briugėje ir Antverpene Thomas More’as susitinka su savo ir Erazmo Roterdamiečio draugu Petru Egidijumi (flamandų humanistu, knygų leidėju, mąstytoju ir politiku Pieteriu Gillesu), o šis jam pristato naują pažįstamą, portugalų jūreivį ir keliautoją Rafaelį Hitlodėjų. Keliautojas jiems papasakoja apie neįtikėtiną salą, kurioje žmonės gyvena ir mąsto visai kitaip nei Anglijoje. Tai pirmoji knyga Europos istorijoje, išdėsčiusi moterų galimybės tapti kunigėmis, eutanazijos, religinės tolerancijos, lygybės ir privačios nuosavybės atsisakymo idėjas.

Czesław Miłosz, Abėcėlė
Šią knygą aš dažnai skaitau ir prie jos grįžtu. Savo paletės turtingumu nuostabi XX a. Europos istorija, parašyta žmogaus, labiau už viską pasaulyje mylėjusio savo gimtinę – Šetenius. Abėcėlės principas leido Lietuvoje gimusiam ir subrendusiam didžiajam lenkų poetui aprėpti ir jam svarbius asmenis, ir raktinius žodžius, leidžiančius atrakinti didžiąsias Miłoszo temas ir problemas – blogį, ilgesį, ištikimybę, meilę, mirtį. Šalia garsių prancūzų ir amerikiečių autorių knygoje apstu poeto vaikystės personažų ir pažįstamų, kuriuos galėjo pažinti tik jis. „Abėcėlė“ sukrečia savo gelme ir atvirumu. Tai vienintelė Rytų ir Vidurio europiečio knyga, kurioje atveriamas toks Vakarų pasaulis, kuriame svarbiausiais tampa Rytų ir Vidurio europiečių patirti ir papasakoti įvykiai. Knyga be galo svarbi lietuvių istorinei ir moderniajai tapatybei suvokti. Sykiu ir liūdna knyga apie pasaulį, kurio jau nebėra, bet kurio ilgisi Vidurio Europos literatūra.

Platonas, Valstybė
Didinga knyga, aktuali tiek pat šiandien, kiek ir antikiniuose Atėnuose. Tobula valstybė aptariama per dialogą – išskleidžiant kiekvieną pamatinę filosofijos sąvoką, aptariant būties formas, aprėpiančias ir valstybės bei valdymo formas. Platono mokytojo Sokrato lūpomis išsakomos monumentalios tiesos apie valdovus, karius, prekijus, žemdirbius ir visus kitus žmones, atitinkančius sielos lygmenis. Vėliau kritikų kaltintas žavėjimusi žiauriais Spartos papročiais ir negailestingais įstatymais, taip pat ir simpatijomis Sirakūzų tironams Dionisijui Vyresniajam ir Dionisijui Jaunesniajam, Platonas, kad ir kaip būtų, sugebėjo parašyti nemirtingą kūrinį, kurį visada skaitys ir analizuos net ir laikantys jo „Valstybę“ pavojingu politinės minties šedevru. Ar valstybė apskritai gal būti tobula, jei netobuli ją sudarantys žmonės? Ar gali žmonija įveikti silpnybes, nedorybes tokia politine organizacija, kurioje iškyla ir valdo išmintingiausi ir doriausi?“