„Bibliotekininkas renkasi“ knygas su šypsena

Michael Bond, „Ir vėl meškiukas Pedingtonas“ – itin skaidrus pasakojimas apie „šviesios prigimties meškiuką, kuris niekada nepraranda vilties“. Visi meškiuko nuotykiai baigiasi laimingai, nes jis viską daro be galo nuoširdžiai. Taip pat iš meškiuko galima pasimokyti mandagumo ir gerų manierų, mat jis yra baisiai gerai išauklėtas. Rekomenduoju visiems, besistengiantiems neprarasti vilties. 

Kate DiCamillo, „Pasaka apie Desperą“. Man apskritai patinka Kate DiCamillo kūryba, jos gebėjimas pasakoti įdomias ir prasmingas istorijas. „Pasaką apie Desperą“ mėgstu dėl to, kad pagrindinis šios knygos motyvas – veržimasis į šviesą. Perskaitęs šią knygą supranti, kad net būdamas mažas peliukas gali turėti didelę ir drąsią širdį, o vienas ryžtingas poelgis padarys šį pasaulį geresnį – nors ir truputį.

Tove Jansson, „Tėtis ir jūra“ – knyga apie amžinus dalykus: ilgesį, vienatvę, savęs ieškojimą ir subtilią draugystę, suteikiančią viskam prasmę. Mane žavi trolių Mumių pasaulis, jaučiuosi ten neapsakomai jaukiai – tarsi sėdėčiau Muminuko mamos virtuvėje, šveisčiau blynus su uogiene ir pienu ir klausyčiausi paprastų istorijų apie pasaulį, kuriame nėra blogio.

Lucy Maud Montgomery, „Anė iš Žaliastogių“. Morkų spalvos plaukais ir puikiu strazdanų rinkiniu išsiskirianti Anė gali išmokyti gyvenimo pilnatvės. Gyventi taip, tarsi kvėpuotum visa krūtine. Liūdėti, tarsi niekad nebepamatysi saulės. Džiaugtis, lyg skristum kartu su paukščiais vaivorykščių takais. Ir dirbti taip, kad viskas aplinkui įkaistų.

Sergej Kozlov, „Ežiukas rūke“ – nuostabiai poetiškas pasakojimas apie tokius paprastus dalykus kaip vaikščiojimas į svečius, arbatos gėrimas, draugystė, žvaigždės ir krintantys lapai. Man labai patinka, kad šiame mikroskopinių patirčių ir pojūčių pasaulyje įmanoma ir kita – globali, kosminė – perspektyva. Ežiukas, pamatęs Žemę iš kosmoso platybių, sušunka: „Neterškite mano žemės!“ Tai nepaprastai jautrus ir svarbus momentas. Tokia jautri ir svarbi ir visa knyga.