Knygos iš kitos žodžio pusės

Ką randame žodyje? Žinią, tiesą, atspindį, jausmą. Raidžių rinkinį? Save. Žodis netgi gali tapti viena iš juslių, padedančių suvokti pasaulį. Argi ne smalsu, kaip savo mėgstamiausias knygas pristato žmogus, kuris žodį ne tik pažįsta asmeniškai, bet ir globoja?

Žydrė Vėtienė žodį kas dieną prausia, pataiso išsipešusius marškinius, primena užsirišti batraiščius ir rūpestingai svarsto, kaip sutramdyti padykusias jo garbanas, nesumenkinant jų žavesio. Šiam, iš prigimties judriam, nusiplojus nuo laiptų, kantriai sutvarsto nubrozdintas alkūnes ir su šypsena vėl išleidžia į lauką. Žydrė – Lietuvos nacionalinės bibliotekos Komunikacijos ir rinkodaros departamento Leidybos skyriaus vyresnioji redaktorė. Taip, bus iš tiesų įdomu.

Umberto Eco. Fuko švytuoklė
„Tai intelektualus „lėto“ skaitymo kūrinys, daugiasluoksnė istorija, kurioje tikrovė susipina su fikcija, o mistinis pasaulis su realybe. Kurdamas intrigą, autorius sumaniai žongliruoja realių ir išgalvotų įvykių gausa, apraizgydamas juos pasaulinio sąmokslo teorija ir atskiesdamas subtilaus humoro ir ironijos doze. Būdamas semiotikos profesorius, Umberto Eco romane išryškina žodžio galią ir atskleidžia pačią semiotikos esmę. Laikantis siužeto gijos, kūrinio labirinte į priekį pabėgti neleidžia prasmingos filosofinės ir kasdienio gyvenimo įžvalgos, drąsiai galinčios virsti įsimintinomis citatomis. Įveikęs šį 700 puslapių kūrinį, tikrai pasijunti praturtėjęs.

Michailas Bulgakovas. Meistras ir Margarita
Tikriausiai dauguma jau skaitė šį kultinį kūrinį, bet siūlau ir jį, nes radau užstrigusį atminties užkaboriuose kaip rekomenduotiną. Puikiai parašytas romanas įtraukia, yra lengvas skaityti, tačiau kartu gvildena aktualumo neprarandančias temas – tikėjimą, netikėjimą, meilę, likimą, mirtį... Žavi autoriaus išmonė, humoro jausmas, sukurti ryškūs ir įsimintini personažai. Šiame romane kiekvienas tikrai atras ką nors sau.

John Irving. Malda už Oveną Minį
Šiame, mano nuomone, geriausiame amerikiečių rašytojo romane, pasakojančiame apie keistą berniuką Oveną Minį ir dar keistesnį jo gyvenimą, vėlgi dominuoja amžinosios temos – tikėjimas, netikėjimas, draugystė, likimas, mirtis. Graudžiame ir neretai komiškame pasakojime susidomėjimo kabliukas itin tvirtai užkabina sulig Oveno Minio pamatyta ateities vizija, kada jis mirs, ir nepaleidžia iki pat pabaigos, kol neišsiaiškini, ar tikrai ir kokiomis aplinkybėmis tai nutiks.