Jei lankydamiesi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje nerasite jums reikalingos skaityklos, nežinosite, kur grąžinti pasiskolintą knygą ar pamesite pirštinę, atsidursite prie pagrindinio informacijos stalo ir susipažinsite su čia dirbančia Greta. Bet jei vėliau čia lankysitės kasdien visą mėnesį ir vis dar nežinosite, kur yra ta pati skaitykla, būsite jau tris kartus praradęs skaitytojo pažymėjimą ir penkis – pametęs tą pačią pirštinę, galėsime įtarti, kad pametėte ne tik ją.
Lankytojų klaustukus šauktukais paverčianti tamsiaplaukė – Greta Leleivaitė, Paslaugų departamento Vartotojų aptarnavimo skyriaus bibliotekininkė – maloniai sutiko pasisvečiuoti mūsų rubrikoje: „Pateikiu penketuką knygų, kurias rekomenduočiau draugui, pažįstamam ar į biblioteką atėjusiam skaitytojui. Visi mano rekomenduojami kūriniai – romanai, tačiau skirtingi, kaip ir mūsų lankytojai: visi ateina vedami noro skaityti, bet lydimi skirtingų tikslų ir siekių.
Romain Gary, Aušros pažadas
Romane stebina autoriaus gebėjimas paprastai ir žaismingai nupasakoti savo vaikystę ir beprotišką motinos meilę sūnui vaiko akimis. Tikrai ne kiekvienas suaugęs tai sugeba. Veikalas taip pat įdomus ir dėl jame minimos Vilniuje gerai žinomos Jono Basanavičiaus gatvės. Tai – kūrinys, leidžiantis tarsi savo paties akimis išvysti pagrindinį veikėją, jo motinos meilę, teisti ją ar teisinti, žvelgti ironiškai, bet be pykčio.
Erich Maria Remarque, Vakarų fronte nieko naujo
Tai – viena iš knygų, padėjusių man geriau suprasti karo baisumus ir jaunų į jų sūkurį patekusių, kare augusių žmonių išgyvenimus. Žvilgsnis į frontą, nugulęs popieriaus lape. Intriguoja autoriaus atsiribojimas nuo strateginių ir politinių temų, pasirinkimas vaizduoti tik karo baisumus paprasto kareivio akimis, taip perteikiant tiek jam, tiek daugeliui mūsų suprantamą dalyką – karo žiaurumų beprasmybę.
Lene Kaaberbøl, Agnete Friis, Berniukas lagamine
Knygos pavadinimas sukuria istorijos apie nerūpestingą vaikystę iliuziją, bet vos ėmęs skaityti supranti, kad tai – įtraukiantis detektyvas. Rekomenduoju dar ir todėl, kad danų rašytojai istorijos pradžią nukelia į Lietuvą ir vienais iš pagrindinių herojų pasirenka lietuvius. Skaitant galvoje tvyro chaosas, sunku atrasti sąsajas, tad tik dar labiau panyri į pasakojimą, vėliau nustebinantį dar labiau – atvedantį skaitytoją iš Lietuvos į Daniją.
Antanas Škėma, Balta drobulė
Su šiuo intelektualiniu-psichologiniu romanu pirmą kartą susipažinau mokykloje. Tada atrodė, kad tai bus tik dar viena „privalomosios literatūros sąrašo“ knyga. Tačiau vos perskaičiusi žinojau, kad ji – viena iš nedaugelio, kurią atsiversiu dar ne kartą. Ironiškas romano herojaus santykis su pasauliu ir pačiu savimi sudomina, kviečia įsijausti ir kartu ieškoti atsakymų į amžinus būties klausimus. Be to, atskleidžia sunkiąją, skausmo kupiną emigracijos pusę.
Vincas Mykolaitis-Putinas, Altorių šešėly
Dar vienas lietuviškas romanas mano pristatomų knygų sąraše. Sunkokas kūrinys. Visos jį sudarančios dalys skirtingos, bet jas įveikęs supranti, kad nė vienos nebuvo galima praleisti. Mano nuomone, šį kūrinį perskaityti tiesiog būtina. Lietuvių klasika, kuriai pažinti nepakanka vien tik pasakojimų, recenzijų ar atsiliepimų.