Knygos – maištininkės, bylojusios tiesą ir kitą pasaulį

„Mūsų Kęstutis“, – šiltai su kolegomis minime romų, geraširdį, kolegišką ir drauge tėvišką Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bendrojo skyriaus pagalbinį darbininką Kęstutį Šlepiką. Jo dėka bibliotekoje vykstančių renginių atributai nutupia reikiamu laiku reikiamose vietose, o kraustynos įvyksta sklandžiai. Įkalbinę Kęstutį pasisvečiuoti rubrikoje „Bibliotekininkas renkasi“, leidomės su juo į nuoširdų pokalbį apie jaunystę, glaudžiai susijusią su knygomis, kuriose to meto jaunoji karta glaudė savo viltį, ganė smalsumą ir kuriomis apsiginklavę maištavo. Panašių pasakojimų esame girdėję daugelis, bet tikrai ne visi esame prisilietę prie tokio gyvo tiesos paieškos radaro.

„Vaikiškos tos mano knygos, – gūžčioja pečiais Kęstutis. – Jaunų dienų.“ Tačiau netrukus atsiskleidžia visai nevaikiška kova siekiant pažvelgti į tikrą pasaulį. „Buvo karo vaikai, buvo pokario vaikai. O mes buvom Brežnevo vaikai. O tada gi viskas, kas šviežia ir nauja, mums būdavo nepasiekiama. Knygos – taip pat. Vyko partizaninis skaitymas. Tokia protesto forma. Prisiminimų marios, bet kartais reikia pasukt sraigtelį, kad jie visi atsivertų.“ Ėmėme ir pasukome...

Liselotte Welskopf-Henrich, Didžiosios Lokės sūnūs
„Augau tarybiniais laikais. Pirmosios palietusios knygos į rankas pakliuvo paauglystėje – žinoma, tai buvo nuotykių literatūra. Vertų dėmesio knygų apskritai buvo mažai, viskas buvo ribojama, cenzūruojama. Kai gaudavai, tarkime, „Paslaptingąją salą“ (Jules Verne) ar „Raitelį be galvos“ (Thomas Mayne Reid), tai būdavo didžiulis įvykis, tiesiog fantastika! Atsiverdavo visai kitas pasaulis. Norėdavosi pamatyti tuos kraštus – ir Ameriką, ir Aziją. Dėl vokiečių kilmės rašytojos L. Welskopf-Henrich serijos apie indėnus Vilnių buvo apėmęs pasiutimas. Ieškodami jos knygų, važiuodavom iš vieno miesto krašto į kitą. Radę skaitydavom naktimis, dalindavomės. Net pinigus mokėdavom – po rublį knygos savininkui, kad paskaityti leistų. Taip pat ir su visa „Drąsiųjų kelių“ serija – bėgiojom, ieškojom, naktimis eilėse stovėjom. Mūsų gyvenimai buvo įstrigę kitoje santvarkoje. Mokykloje galiojo savi įstatymai, smaugė pionieriai ir visi ideologiniai dalykai. Norėjosi gryno oro.

Mano tėvelis iš kaimo, nuo Molėtų, Utenos, ten būta partizanų. Dar nuo tų laikų jis mėgdavo klausytis užsienio šalių radijo. Taip ir susiklostė – nuo mažens galvojau, kad egzistuoja kažkoks visai kitas gyvenimas, ir kankino nuojauta, kad čia pas mus kažkas ne taip. Mokykloje tau vienbalsiai sako viena – net ir per skiriamus skaitinius. Jie pabrėždavo mūsų vargą, skurdą, skriaudą. O paskaitai knygas iš kito pasaulio ir imi savo vaikiškom smegenėlėm mąstyti, kelti klausimus.

Alexandre Dumas, Trys muškietininkai
Dar vienas langas į Vakarus. O, tie nuotykiai, kita kultūra. Kraujas užvirdavo. Skaitai ir atsiduri Paryžiuje, jauti jo kvapą, žiūrėk, jau ir bėgi drauge su muškietininkais. Pagal kompleksiją turėčiau būt Portas – tai ir jojau drauge ant jo žirgo.

Jerome David Salinger, Rugiuose prie bedugnės
Nepaprastai įstrigusi amerikiečių rašytojo knyga, deficitinė. Ji buvo kažkas tokio... Perskaičius rodės, kad kažkas gerai trinktelėjo per galvą. Aš tuo metu buvau tokio paties amžiaus, kaip ir knygos herojus. Brendimo metai apskritai maištingi, o mūsų šalyje tais laikais tai buvo dar ir ideologinio pasipriešinimo laikotarpis, augindavom ilgus plaukus, nešiodavom kliošines kelnes. Maištavom prieš neteisybę, prieš santvarką – mano pusbrolį pagavo, tokius gražius plaukus nurėžė. Skaitai – ogi ir ten tas pats! Visa teisybė apie mus drąsiai papasakota. Neįtikėtina! Paimi tarybinę literatūrą – kaip dangus ir žemė, viskas užglostyta, prirašyta pasakų. Tau kala į galvą vienokius dalykus, o tu matai, kad gyvenimas atrodo visai kitaip. Knygas skaitydavau naktimis, po antklode prožektoriumi pasišviesdamas. Amžiną atilsį mama bardavo. „Rugiuose prie bedugnės“ taip du ar tris kartus perskaičiau. Toks azartas apimdavo, norėdavosi viską iškart suryti. Neberūpėdavo nei pamokos, nei visa kita. Svarbu tik buvo sužinot, kas toliau, kas toliau... Tada pasirodė pirmi amerikietiškų spurgų kioskeliai. Prie Operos ir baleto teatro, iki šiol pamenu. Pamenu, mes, dar juk visai vaikai, su trumpikėm lakstėm, stovėdavom prie to kioskelio ir vien tų spurgų kvapą uosdavom. O juk tai paprasčiausia tešla aliejuje. Jūs neįsivaizduojat, ką tas kvapas mums reikšdavo.

Aleksej Tolstoj, Petras Pirmasis
Skaitydavau ir rusišką literatūrą – prisimenu Michailo Šolochovo „Tykujį Doną“, Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagą“ – Gulago kalinių užrašus apie visus patirtus siaubus. Nebuvo lengva juos skaityti, bet juk ten teisybę rašė. Labiausiai įstrigęs – Aleksejaus Tolstojaus „Petras Pirmasis“. Nuostabiai gerai atskleistas rusų tautos charakteris, caro galybės suvokimas, iš tiesų, žvelgiant į pasaulio įvykius, net ir dabar tame krašte vyksta panašūs dalykai. Ar tokiomis aplinkybėmis gyvenant nesinorėjo atmesti rusų literatūros? Ne. Stengdavausi skaityti disidentų kūrybą. Skaitydavau tas knygas, kuriose rasdavau tiesą. Atsirinkdavau autorius, tik juos būdavo labai sunku rasti. Ir į Nacionalinę biblioteką tarybiniais laikais ateidavau – bet ateini, būdavo, pastovi prie durų ir apsisukęs nueini. O dabar čia dirbu. Dabar kitoks jaunimas, kitoks mąstymas, ačiūdie.

Balys Sruoga, Dievų miškas
Va ši – tai geležinė knyga. Net citatas prisimenu. Pasakojimus apie lagerį, kaip kalinius versdavo žolę iš vienos krūvos į kitą ir atgal be jokios prasmės nešioti, kaip lavonus skaičiuodavo, kurių vienas, pavyzdžiui, atsikelia ir nueina į tualetą, o jam liepia gult atgal, nesgi jis turi būt lavonas. Su labai taikliu humoru parašyta knyga, puikia satyra, bet išklota visa tiesa – tokia, kokia buvo. Labai įkrito į širdį.“