Istorija iš pirmų lūpų

Kasdienybės detalėms tapus istorija, eilinio žmogaus buitis virsta intriguojančiu pasakojimu, visuomenės paribyje atsidūrusio veikėjo rutina – jaudinančiu epu, o kilmingojo ritualai – žadą atimančia pasaka (kartais – siaubo, bet šįkart mes ne apie tai). Šiandien paskubomis prakąstas sumuštinis ant tingaus rytinio stalo retam kuriam pasirodys vertas tikslaus pusryčių meniu aprašymo. O kaip tai rodysis po poros šimtų metų? Ką tada ir kalbėti apie asmenybes ir jų fabulas?

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus vadovė Rima Dirsytė turi išskirtinę galimybę prisiliesti prie šimtmečių senumo įpročių ir istorijų. „Labai mėgstu skaityti ir skaitau daug. Turbūt neįmanoma būtų išskirti vieną kurį literatūros žanrą ir pavadinti jį mėgstamiausiu. Esu baigusi istorijos studijas, tad ne tik mokslines monografijas, bet ir kitokias knygas istorijos tema skaitau su ypatingu pasimėgavimu.“

Stanisław Morawski, Keleri mano jaunystės metai Vilniuje: atsiskyrėlio atsiminimai
XVIII a. išpopuliarėjusi autobiografinė (memuaristinė) raštija – kiekvieno asmens unikali ir įdomi. Vienas labiausiai patikusių memuaristų – Lietuvos bajoras, gydytojas, filaretas, rašytojas Stanisławas Morawskis (1802–1853 m.). Šie atsiminimai apima jo universitetinio gyvenimo metus. Autoriaus literatūrinis talentas nekelia abejonių, tekstas spindi sąmoju, lengvai skaitomas. S. Morawskis pažinojo daugelį to meto Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir kitų užsienio šalių žymių asmenybių, jas ir įamžino – su humoru ir ironija pateikė ryškesnių to meto veikėjų charakteristikas, surašė nemažai anekdotų apie atskirus asmenis, atpasakojo filaretų procesą (pats buvo draugijos narys), spalvingai nupiešė to meto Vilniaus gyvenimą, pateikė daug įdomių faktų ir įvykių, palydėdamas juos savomis interpretacijomis.

Kristina Sabaliauskaitė, Silva Rerum
Man tai – neabejotinai vienas geriausių lietuviškų istorinių romanų ciklų. Visas kūrinys, kaip ir skelbia pavadinimas („Šeimos knyga“), yra vienos Lietuvos bajorų šeimos – Norvaišų iš Milkantų – kelių kartų gyvenimų istorija. Bene didžiausią įspūdį paliko tai, kad autorė studijavo archyvinius šaltinius, todėl pateikiami faktai neiškraipyti, atitinka tikrovę, puikiai atspindi XVII–XVIII a. Vilniaus ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvenimą. Be to, ypač sužavėjo neįprastas  rašymo stilius.

Arturo Pérez-Reverte, Flamandų meistro paveikslas
Su malonumu perskaičiau atsitiktinai pastebėtą šiuolaikinio ispanų  rašytojo A. Pérez-Reverte detektyvinį romaną, tapusį pasauliniu bestseleriu, nukeliantį į XV amžių... Restauruodama  flamandų dailininko šedevrą „Šachmatų  partija“,  jauna menotyrininkė paveikslo kampe randa paslėptą užrašą „Quis necavit equitem“ („Kas nužudė riterį?“ arba „Kas nukirto žirgą?“). Padedama šachmatininko, restauratorė imasi atkurti paveiksle žaidžiamą partiją, išsiaiškinti XV a. rūmų sąmokslą ir įvardyti riterio žudiką. Žinoma, intriga persikelia ir į XX a., kuriame šachmatų partija tęsiama... Tai nėra istorinis romanas, tačiau sąsajos su istorija patraukia. Ne mažiau patiko ir kitos šio autoriaus knygos.“