Šią savaitę mūsų rubrikoje knygos būriuojasi grupėmis. Kaip gerų draugų kompanijos, kuriose visi yra puikiai pažįstami, kaskart su tokiu pat įkarščiu pasakoja tas pačias bendras istorijas, nuolat traukia vieni kitus per dantį ir (beveik) niekad už tai nepyksta. Susipažinęs su vienu tokio būrio nariu gali sakyti, kad truputį pažįsti ir visus kitus.
Apie tokią knygų bičiulystę mums papasakojo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos išteklių departamento Skaitmeninimo skyriaus vadovė Lina Mačiulienė. Ji priklauso ne vienai tokiai kompanijai: „Vaikystėje, kol nemokėjau skaityti, knygas man skaitydavo močiutė, o paskui tai pradėjau daryti pati. Sakyčiau, kad skaitau daug – gal net nuolat. Užvertusi vieną knygą, pasiimu kitą. Skaitau įvairias knygas, išskyrus fantastines.
James Krüss, Timas Taleris, arba Parduotas juokas
Tai nuotaikingas pasakojimas apie paprastą, nuoširdų berniuką, kuris savo juoku bando nugalėti visus gyvenimo sunkumus. Ši ir kitos toliau minimos knygos man visada primena vaikystę: Žanio Grīvos „Pasaka apie vėžliuką Strakaliuką“, Broniaus Bušmos „Strazdanota vasara“ (knyga apie vieną Adulio Babarsko vasarą, kurią jis lengvai ir su ironija pasakoja apie brolio Rapolo ir Živilės meilę).
Tess Gerritsen, Chirurgas
Esu išgyvenusi kinų kilmės amerikietės, detektyvinių romanų ir meilės trilerių kūrėjos T. Gerritsen „erą“. „Chirurgas“, „Nusidėjėlė“, „Donoras“, „Dvynės“... Negalėčiau išskirti kurios nors vienos. Rašytojas Stephenas Kingas yra teisingai pasakęs: „Jeigu dar niekad nesate skaitę Tess Gerritsen, pirmą kartą pirkdami jos romaną, numatykite išlaidas ir už elektrą, nes, vaikeli, akių nesudėsite visą naktį.“ Sutinku visu šimtu procentų. Visos knygos intriguojančios, įtraukiančios ir pilnos netikėtumų.
Jojo Moyes, Mergina, kurią palikai
Dažnai nutinka, kad jeigu patinka viena autoriaus knyga, tuomet imu ir skaitau visą jo kūrybą iš eilės. Taip buvo ir su J. Moyes. „Mergina, kurią palikai“, „Paskutinis mylimojo laiškas“, „Aš prieš tave“. Pirmoji knyga pasakoja apie dvi jaunas moteris, kurias skiria beveik 100 metų, bet vienija pasiryžimas visais įmanomais būdais kovoti už tai, kas joms brangiausia.
Paul Kalanithi, Įkvėpti tylą
Šis kūrinys atstovauja kitai mano pamėgtai knygų grupei – biografijoms. Prie dėmesio vertų asmenybių istorijų priskirčiau ir Gendručio Morkūno „Puodukas kefyro ant palangės“ (ją galite skaityti ir portale epaveldas.lt), Davido J. Pelzerio veikalus „Vaikas be vardo“ ir „Žmogus, vardu Deivas“, Sebastiáno Marroquíno „Pablas Eskobaras – mano tėvas“.“