Telefonas Klaustukas Gestu kalba Sitemap
Naujienos iliustracija 2023 m. spalio 6 d.

Lituanistikos skaitykloje knygų ekspozicija – Vladui Putvinskiui-Pūtviui – 150

Lietuvos Respublikos Seimas 2023-iuosius paskelbė Vlado Putvinskio-Pūtvio metais, siekdamas  supažindinti Lietuvos visuomenę su šio visuomenės ir kultūros veikėjo, rašytojo, knygnešio, Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjo, žuvininkystės pradininko Lietuvoje iniciatyvomis žemės ūkio, švietimo, kultūros, sporto, gynybinių pajėgumų stiprinimo, Lietuvos teritorinio vientisumo (su Klaipėdos kraštu ir sostine Vilniuje) srityse.

Vladas Putvinskis-Pūtvis gimė 1873 m. spalio 6 d. Rygoje. Tėvai auklėjo sūnų lietuviška dvasia, nors lenkiškoje aplinkoje tai buvo nepriimtina. Iš pradžių jį mokė namų mokytojai, paskui jis lankė Šiaulių gimnaziją, Mintaujos realinę mokyklą, Halės universitete Vokietijoje studijavo agronomiją, tačiau susirgus tėvui 1896 m. nutraukė studijas ir grįžo ūkininkauti. Vėliau lankė žuvininkystės kursus Lenkijoje.

1897 m. vedė bajoraitę Emiliją Gruzdytę, vyskupo Motiejaus Valančiaus giminaitę. Su žmona išaugino penkis vaikus – tris dukras ir du sūnus.

V. Putvinskis iš tėvo ir motinos paveldėjo Šilo Pavėžupio, Graužikų ir Palendrių dvarus. Palendrių dvarą netrukus pardavė, o Šilo Pavėžupio dvare 1899 m. rudenį iškasė bandomąjį tvenkinį ir pradėjo auginti karpius. Sukaupęs žinių ir patirties, parengė vadovėlį ūkininkams „Karpių auginimas mažuose tvenkiniuose“. Savo dvarų žemės ūkyje įdiegė daug naujovių – ėmėsi auginti lubinus, numelioravo laukus, įvedė sėjomainą, įsteigė pavyzdingą pieno ūkį, populiarino žemaitukų veislės arklius.

Augęs lenkiškai kalbančioje aplinkoje, apie 1900 m. apsisprendė būti lietuviu ir kartu su žmona ėmė mokytis lietuvių kalbos. 1899 m. Šilo Pavėžupyje įsteigė pirmąją slaptą pradinę mokyklą, po metų – antrąją Graužikuose, o Vėžežerio valdiškos mokyklos mokytojams V. Putvinskis teikė finansinę paramą – mokėjo jiems atlyginimus.

1902 m. vasarą, V. Putvinskiui pritarus ir parėmus materialiai, Povilas Višinskis Graužikuose organizavo pirmąjį literatų susirinkimą, redagavo lietuvišką laikraštį „Varpas“. Viešėdavo čia ir Jonas Jablonskis, jis 1900 m. vasarą Graužikuose spaudai rengė „Lietuvių kalbos gramatiką“ ir Motiejaus Valančiaus „Raštus“, jam talkino Antanas Smetona, Petras Avižonis, Žemaitė. V. Putvinskis bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje Vlado Pūtvio vardu.

Augustinui Janulaičiui pasiūlius, V. Putvinskis Šilo Pavėžupyje įsteigė didžiausią lietuviškos spaudos gabenimo, paskirstymo ir persiuntimo centrą Žemaitijoje. Priimdavo užsakymus iš knygnešių ir prenumeratorių, susisiekdavo su Mažosios Lietuvos leidyklomis. Spaudą iš Mažosios Lietuvos gabendavo dvaro kumečiai. Mažesnį spaudinių kiekį atsiimdavo patys adresatai, didesnius, siunčiamus toliau, išgabendavo arkliais. Taip spauda buvo gabenama, kol V. Putvinskis pateko į kalėjimą.

V. Putvinskis dalyvavo Rusijos 1905–1907 m. revoliucijoje, buvo kalintas. Jam buvo uždrausta gyventi Lietuvoje ir Kurše, todėl iki 1914 m. gyveno Jaltoje. Grįžęs į Lietuvą už politinę veiklą vėl buvo ištremtas į Žemutinio Naugardo guberniją. 1918 m. grįžęs į Lietuvą kovoti su Sovietų Rusijos kariuomene kūrė Plieno batalioną, iš Vokietijos kariuomenės pirko ginklų. 1919 m. birželio 27 d. įkūrė Lietuvos šaulių sąjungą. Iki 1922 m. buvo jos pirmininkas, nuo 1928 m. – garbės pirmininkas, sąjungos ideologas. 1920 m. įsteigė šaulių žurnalą „Trimitas“.

Nuo 1923 m. ūkininkavo. Dotnuvos žemės ūkio akademijos rektorius Povilas Matulionis, įvertindamas V. Putvinskio žinias ir nuopelnus, 1926 m. pavasarį jį pakvietė į akademiją studentams dėstyti žuvininkystės pagrindus.

Vladas Putvinskis-Pūtvis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu. Jam įteiktas Italijos karūnos ordinas „Už nuopelnus“, Latvijos Nepriklausomybės medalis, sidabrinis Klaipėdos vadavimo medalis, garbės ženklas Šaulių žvaigždė ir kt.

Mirė 1929 m. kovo 5 d. Kaune. Palaidotas Kelmėje.

Su V. Putvinskio-Pūtvio knygomis, saugomomis Nacionalinėje bibliotekoje, galite susipažinti pateiktame bibliografiniame literatūros sąraše, o su knygų ekspozicija – Lituanistikos skaitykloje (III a.).